Gimusi politinių kalinių ir tremtinių šeimoje, užaugusi vaizdingoje gamtoje ant Minijos kranto, knygų apsuptyje, kur šviesios atminties tėtis niekada nesiskyrė su plunksna ir visą gyvenimą rašė eiles. Skaitydama tėčio Antano Surblio eiles, savotiškai su juo bendrauja, tad norėdama užpildyti tuštumą, Aida pati pradėjo rašyti eiles, įdėjusi meilę ir šilumą, norėjo palikti kažką po savęs savo šeimai: tėvams, vaikams ir anūkams.

A. Vyšniauskienės eilėraščiai artimi ir jautriam ir pragmatiškam žmogui. Šilutės Vydūno gimnazijos gimnazistės Roberta Alkevičiūtė ir Aurelija Zalikaitė savarankiškai pasirinko ir skaitė A.Vyšniauskienės eiles, artimas jaunų gimnazisčių sielai.

Temos ir vertybės, kurias gvildena poetė, išlieka amžinos: meilė, tikėjimas, supratimas, jausmai, kasdieniniai džiaugsmai ir rūpesčiai. Visa poezijos kelionė prie Minijos vingio kupina moteriško nuoširdumo.

Poezijos rinkinio „Prie minijos vingio” redaktorės I.Arlauskienės nuomone, „Aidos eilės – sielos kalbėjimas, kur eilėraščių mintis nesulaikoma”. Eiles redagavusi I.Arlauskienė knygos anotacijoje debiutantės poeziją apibūdina: „Skaitydami Aidos Vyšniauskienės eilėraščius, nevalingai imame galvoti apie moters vaidmenį lietuvių dvasinėje kultūroje. Pabiriai galėtume sakyti, kad moteris dainuoja, audžia, mezga, neria, siuva ir siuvinėja, verda ir kepa… Tačiau visa tai – tik išorė, jei nebūtų kažkokios vidinės moters galios, nei namai šviestų, nei juose būtų ramu, nei jų ilgėtumės. Toji galia – moters išgyvenimai, jos dvasios įvykiai, kuriuose dalyvauja visi moters pavidalai: mergaitė, mergina, moteris (žmona, mama, senelė). Aidos Vyšniauskienės eilėraščius priimkite kaip dar vienos sielos gražų atsivėrimą, pasikalbėjimą su mumis apie patį paprasčiausią, bet nė su kuo nedubliuojamą moters gyvenimą.”