Skaityti ištrauką Tragedija parašyta ir pirmą kartą suvaidinta apie 1601 metus. 1603 metais pasirodė pirmas jos leidimas, aiškiai „piratiškas“; jame daug netikslumų, trūksta kai kurių scenų ir monologų, kurie yra vėlesniuose leidimuose. 1604 m. „Hamletas“ buvo išspausdintas antrą kartą. Šiame leidime buvo tiesiog pažymėta, kad, remiantis tikruoju rankraščiu, veikalas atstatomas pirmykščiu savo pavidalu ir apimtimi. Matyt, Šekspyras ir jo trupė nusprendė patys pateikti tikrąjį tekstą; taip galvoti verčia ir Šekspyro draugų parengtas 1623 m. leidimas, kurio „Hamletas“ mažai kuo skiriasi nuo 1604 m. leidimo. Šiuo metu naudojamas tekstas paremtas (su kai kuriomis pataisomis) minėtais dviem leidimais. Tragedijos siužeto ištakos siekia ankstyvuosius viduramžius. Danų metraštininkas Saksas Gramatikas (1150–1220) savo „Danijos istorijoje“ dėsto sagą apie Jutlandijos valdovo sūnų Amletą, kuris prideramai atkeršijo tėvo žudikui Fengonui – savo dėdei ir patėviui. Gudrumu nugalėjęs savo priešus, Amletas vedė Anglijos karaliaus dukterį, po kurios mirties antroji jo žmona tapo Škotijos karalienė. Kovoje su Danijos karaliumi Amletas vėliau žuvo. Sakso Gramatiko metraštis, parašytas XII–XIII amžiaus sandūroje, buvo išspausdintas 1514 m. Prancūzijoje. Padavimu apie Amletą susidomėjo prancūzų rašytojas Fransua Belfore ir 1576 m. atpasakojo jį savo „Tragiškose istorijose“. Jau po to, kai Šekspyro tragedija buvo plačiai žinoma, Belfore atkurtas danų padavimas pasirodė išverstas į anglų kalbą („Hamleto istorija“, 1608). Šekspyras, matyt, betarpiškai šiais šaltiniais nepasinaudojo, o rėmėsi jau gyvavusiu Anglijoje scenos veikalu apie Hamletą. Ikišekspyrinis „Hamletas“ atsirado ne vėliau kaip 1589 m. ir po to buvo gana dažnai vaidinamas. Jo autorius nežinomas, nors labiausiai tikra, kad tai buvęs Tomas Kidas; nėra išlikęs ir kūrinio tekstas. Svarbiausias dalykas, kuris rūpėjo ikišekspyriniam Hamletui – tai kerštas; tokios temos kūrinius Kidas labiausiai mėgo. Šekspyras, nors mažai keitė tragedijos siužeto eigą, pagrindinį dėmesį sutelkė į moralinius ir filosofinius klausimus, o keršto vykdytoją pavertė giliai mąstančiu ir jautriu humanistu, išgyvenančiu sudėtingą vidinę raidą.