Anė vis dar negalėjo ištarti nė žodžio. Bet ji pakėlė savo akis, kuriose švietė nesuskaičiuojamos gausybės kada nors gyvenusių žmonių meilės šviesa, ir valandėlę žvelgė Gilbertui į akis. Kitokio atsakymo jam nebereikėjo. Jiedu užsibuvo senajame sode iki vėlumos, kol viską apgaubė malonios, tik Rojuje turbūt pasitaikančios sutemos. Reikėjo tiek daug visko aptarti ir prisiminti – kas kažkada buvo pasakyta, padaryta, išgirsta, pagalvota, jausta ir nesuprasta.