Nepralenkto rubajatų meistro Omaro Chajamo (apie 1048–1131) poezijos svarbiausi motyvai – vynas ir mylimoji (pagal sufizmo simboliką – dieviškoji ekstazė ir Dievas) – daro jį labai populiarų šiuolaikiniame pasaulyje. Žvelgdamas į nebūties gelmę, Chajamas užgniaužia sielvartą, šaiposi iš piktos lemties ir ragina džiaugtis kiekviena laimės akimirka. Ką žemėj šioj turi, suaižės ir sukris, O rankose paliks tik vėjo sūkurys. Tu rūpinkis įgyt kitų, ne žemės turtų, Nes žemiškus tiktai vaizduojiesi turįs.