Jo poezija gyvena visatos begalybės pajauta. Jo eilėraščių tyras, kiek abstraktokas pasaulis atveria amžinybės perspektyvą, prieštaringų jėgų žaismą ir jų trapią pusiausvyrą. Tai reflektuojanti poezija, bet drauge kupina jausmo ir konkretybės grožio. Vanda Zaborskaitė Alfonsas Bukontas - poetas, kurio žodis, išaugęs iš dramatiškos XX amžiaus žmogaus individualios patirties, įgyja universalaus skambesio ir tylioj literatūros lauko nuošalėj liudija savo atsparumą, gyvastingumą bei slaptingą savastį. Jo rankai vienodai paklūsta tiek tolimomis asociacijomis saistomos laisvosios eilės, tiek asketiška grafika grįstos klasikinės formos. Jis yra išvertęs J. W. Goethe's, R. M. Rilke's, A. Puškino, A. Bloko, K. I. Gałczyńskio, T. Różewicziaus, M. Kulbako, J. Amichajaus, L. Karsavino poezijos bei eiliuotą senovės indų šventąjį tekstą "Bhagavadgyta". Kompozitoriai yra sukūrę nemažai dainų pagal Alfonso Bukonto tekstus. Eilėraščius šiai knygai autorius atrinko iš anksčiau publikuotų poezijos rinkinių "Slenkančios kopos", 1967, "Piešiniai ant vandens", 1972, "Mėnulio takas", 1977, "Penktas metų laikas", 1997.