Dalis paskutinių nacių šauktinių baigiantis Antrajam pasauliniam karui buvo vaikai. Iš šešiolikmečio Günterio Luckso karas jau atėmė vaikystę, o po trumpų karinių mokymų ant rankos ištatuiruotas ženklas, reiškiantis priklausymą Waffen-SS, pavagia ir jo jaunystę. 1945 m. kovą jis išsiunčiamas į SS 12-osios tankų divizijos „Hitlerjugend" Bohemijos kovos grupę ir netrukus kartu su tokiais pat žaliais bendraamžiais lyg patrankų mėsa išvežamas į frontą prie Vienos. Sužeistas Günteris patenka į sovietų nelaisvę. Taip prasideda jo odisėja po Baltijos šalių ir Rusijos lagerius – iš viso vienuolika įkalinimo vietų. Dėl vaikiškos išvaizdos Vaikėzu vadinamam G. Lucksui pasiseka: jo gabumai kalboms, muzikalumas, sumanumas padeda ištverti žiaurią lagerių kasdienybę, sunkų darbą ir visur atrasti bičiulių, net tarp kalinių prižiūrėtojų rusų. Paskutinėje tremties stotelėje Tušine jis patiria pirmąją didžiąją meilę rusų merginai. Į Hamburgą grįžta tik 1950-ųjų pradžioje, praradęs bet kokį patriotinių žygių troškimą.