Knyga "Emilis iš Lionebergos" yra 4-as įžymios švedų rašytojos A. Lindgren knygos apie padaužą penkiametį berniuką Emilį leidimas lietuvių kalba.

Emilis iš Lionebergos – taip vadinosi berniukas, kuris gyveno Lionebergoje. Jis buvo išdykęs, neklaužada vaikas, nors atrodė meilutis, pažiūrėti visai dailus, taigi galėjai pagalvoti, kad jis lyg angelėlis. Bet taip tik atrodė…

Vieną dieną jis „tik“ sykį įgnybo Idai ir paliejo grietinėlę, paskui vaikė katę aplink vištidę, galiausiai įkišo galvą į sriubos vazą, tad teko važiuoti pas gydytoją, kad ištrauktų. O ką dar iškrėtė Emilis, sužinosite perskaitę knygą.

„Emilis iš Lionebergos“ – dar vienas Astridos Lindgren literatūrinis šedevras, pelnęs pripažinimą visame pasaulyje. Knyga iliustruota nepakartojamomis Bjorno Bergo iliustracijomis.

Emilis iš Lionebergos – taip vadinosi berniukas, kuris gyveno Lionebergoje. Jis buvo išdykęs, neklaužada vaikas, ne toks geras kaip tu. Nors atrodė meilutis, iš tikrųjų. Kai nerėkdavo. Jis buvo žydrų apvalainų akių, papurusiais raudonais žandukais, o plaukai šviesūs, garbanoti. Pažiūrėti visai dailus, taigi galėjai pagalvoti, kad jis lyg angelėlis. Bet taip tik atrodė. Jis buvo penkerių metų ir stiprus kaip jautis, o gyveno Kathultos viensėdyje, Lionebergos kaime, Smolande. Ir kalbėjo jis smolandiškai, tas mažylis, nes kurgi dėsis. Juk visi taip kalba Smolande. Kai imdavo ieškoti kepurės, nesakydavo kaip tu „Kur mano kepurė?“, o klausdavo „Kur mano kepuršė?“ O toji jo kepuršė buvo su juodu snapeliu ir mėlynu bumbulu viršuje, visai bjauri. Ją nupirkęs tėtis, kai sykį važiavo į miestą. Emilis labai mylėjo kepurėlę ir, eidamas vakare gulti, sakydavo: „Kur mano kepuršė?“ Mamai nepatiko, kad jis eina gulti su kepure, norėdavo padėti ją priemenėje ant lentynos, bet tada Emilis imdavo taip rėkti, kad visas Lionebergos kaimas girdėdavo: „Aš noriu savo kepuršės!“

Ir Emilis miegojo su kepure kiekvieną naktį ištisas tris savaites…