Be galo įdomioje, įtempto siužeto Philipo Kerro„Juodojo Berlyno“ trilogijos trečiojoje knygoje „Vokiškas rekviem“ detektyvas Bernis Giunteris patenka į naują ir bauginantį pokario Vienos pasaulį. Jo paprašoma ištirti amerikiečio nacių medžiotojo žmogžudystę.

Viena, 1947-ieji. Pirmąkart su blogiu Bernis Giunteris susidūrė dirbdamas policininku ketvirtojo dešimtmečio Berlyne ir iš arti jį pažino būdamas privačiu sekliu valdant naciams, kai kiekviena byla įtraukdavo jį vis giliau į režimo žiaurumus. Karas baigėsi. Bernis Vienoje mėgina įrodyti, kad senas draugas ir buvęs kriminalinės policijos bendradarbis Bekeris nekaltas dėl amerikiečių karininko mirties. Bekeris dirbo slaptoje nacių medžiotojų organizacijoje, sekė karo nusikaltėlius, kurie klastojo dokumentus apie savo mirtį, kad išvengtų kilpos Niurnberge. Patekęs į šią organizaciją Bernis susiduria akis į akį su vyrais, kurie kartą jau apgavo teisingumą, bet Bernis turi padaryti viską, kad šįkart jie neišsisuktų. Pūvančios imperijos didybės apsuptyje Bernis suka vieną blogio ratą po kito, kol atsiduria akis į akį su buvusiu gestapo viršininku ir pamato palikimą, palyginti su kuriuo karo meto žiaurumai atrodo visiškai nekalti...

Taip pat skaitykite Philipo Kerro istorinius detektyvus: „Kovo našlaitės“, „Beveidis nusikaltėlis“, „Bedvasis“.

Autorius: Philip Kerr
Serija: Juodasis Berlynas
Leidėjas: Briedis
Išleidimo metai: 2022
Knygos puslapių skaičius: 360
Formatas: 15x21, puskiečiai viršeliai
ISBN ar kodas: 9789955269571
Vertėjas: Vytautas Petrukaitis
Iš kokios kalbos versta: anglų

Ištrauka: 

3 4
Nusekiau paskui Nebę į namą ir laiptais aukštyn į biblioteką,
kurioje kalbėjomės išvakarėse. Jis atnešė man stiklą brendžio iš
gėrimų spintelės ir padėjo ant stalo priešais mane.
– Atleisk, kad neprisidedu prie tavęs, – tarė žiūrėdamas, kaip
greitai jį išmaukiu. – Įprastai mielai išgeriu taurę brendžio per
pusryčius, bet šįryt turiu išsaugoti blaivią galvą.
Jis atlaidžiai šyptelėjo man padėjus ant stalo tuščią stiklą.
– Jau geriau?
Pritariamai linktelėjau.
– Sakyk, ar jau radot savo dingusį dantistą – daktarą Heimą?
Dabar, kai nebereikėjo jaudintis dėl savo paties išlikimo,
man vėl labiausiai rūpėjo Veronika.
– Deja, jis negyvas. Tai gana blogai, bet ne taip baisu, kaip
buvo, kol nežinojom, kas jam atsitiko. Dabar bent jau žinome,
kad jo nesučiupo rusai.
– Tai kas jam nutiko?
– Jį ištiko širdies smūgis.
Nebė sausai, trumpai nusijuokė – tas juokas man buvo pažįstamas iš tų laikų, kai dirbau Alekse, Berlyno kriminalinės
policijos būstinėje.
– Atrodo, tuo metu jis buvo su mergina – šokoladine dama.
– Nori pasakyti, tuo metu, kai juodu?..
294 VOKIŠKAS REKVIEM
– Kaip tik tai ir noriu pasakyti. Vis dėlto į galvą ateina ir baisesnių būdų palikti šį pasaulį, tiesa?
– Po to, ką ištvėriau, man nėra labai sunku tai įsivaizduoti,
Arturai.
– Būtent.
Jis beveik kvailai nusišypsojo.
Valandėlę ieškojau tinkamų žodžių, kurie leistų man nekaltai pasiteirauti, kas nutiko Veronikai.
– Tai ką ji darė? Turiu galvoje tą šokoladinę damą. Paskambino policijai?
Susiraukiau.
– Ne, nemanau.
– Kodėl taip sakai?
Gūžtelėjau pečiais: mano aiškinimas buvo akivaizdžiai paprastas.
– Neįsivaizduoju, kad ji būtų rizikavusi prisišaukti dorovės
policiją. Ne, lažinčiausi, kad ji mėgino jo kaip nors atsikratyti.
Paprašė sąvadautojo tai padaryti, – klausiamai pakėliau antakius. – Na, aš teisus?
– Taip, tu teisus.
Iš balso atrodė, kad jis beveik žavisi mano galvosena.
– Kaip visada.
Paskui jis ilgesingai atsiduso.
– Kaip gaila, kad nebedirbame Kripo. Negaliu apsakyti, kaip
viso to pasiilgau.
– Aš irgi.
– Bet tu gali vėl į ją stoti. Juk nesi dėl nieko ieškomas, Berni?
– Ir dirbti komunistams? Ne, ačiū.
Sučiaupiau lūpas ir pabandžiau nutaisyti liūdną veidą.
– Šiaip ar taip, kurį laiką man geriau nesirodyti Berlyne.
Traukinyje mane mėgino apiplėšti rusų kareivis. Atrodo, jį nužudžiau, tiesa, gindamasis. Žmonės matė mane kruviną išeinantį iš nusikaltimo vietos.