Šmaikšti, provokuojanti, šiek tiek nostalgiška – tokia Gertrūdos istorija gali pasirodyti tiems, kurie priklauso Y kartai. Kartai, kuri dar žiūrėjo filmukus per „Šilelį“, bet po kelerių metų turėjo mokytis dirbti kompiuteriu. Jai priklauso žmonės, kurių tėvai gyveno už geležinės uždangos, o jie patys neretai pirmą kartą į užsienį išvyko siekdami užsidirbti braškių laukuose. Y kartos atstovė yra Gertrūda, gimusi 1985 m. Tarybų Sąjungoje, Lietuvos teritorijoje, dabartinėje Marijampolėje. Po daugelio metų Gertrūda atvyksta į močiutės laidotuves, kurios ją priverčia susimąstyti apie savo gyvenimą ir primena svarbiausius vaikystės ir paauglystės įvykius. Jei žiūrėjote „Mauglį“, mokėtės n-tojoje vidurinėje mokykloje, iki nakties žaisdavote su draugais kieme, klausėtės „Foje“, pirkote sūrelių iš ūsuotos pardavėjos, pasirėmusios į prekystalį su metalinėmis svarstyklėmis, turėjote mobilųjį telefoną „Nokia 3310“, rinkote „Turbo“ gumos paveikslėlius, sudaužėte gyvsidabrio termometrą, bėgdavote iš kūno kultūros pamokų, patyliukais sliūkindavote į savo kambarį po mokyklos šokių – didelė tikimybė, kad šis pasakojimas ir apie jus. Vaizdas gali būti iškalbingesnis nei tūkstantis žodžių. 254 grafinės novelės puslapiai labai vaizdžiai ir įtaigiai perteikia Gertrūdos gyvenimą, tad vienose knygos vietose norisi kvatoti, kitose braukti ašarą prisiminus tai, kas jau tapo istorija. O istoriją žinoti verta.