Kur yra ribos tarp faktų ir fikcijos, tikrovės ir vaizduotės persmelktų prisiminimų? Ką daryti, jei privalai prisiminti, bet atmintis tave išduoda? Ko griebtis, jei dėl to kyla pavojus tavo vaikui? Stingdančios įtampos kupinas detektyvo siužetas Islandijos literatūros premiją pelniusios autorės Auður Jónsdóttir romane „Sukrėtimas“.

Paskutinis dalykas, kurį ji prisimena – pravažiuojantis dviaukštis autobusas, tačiau jo niekas kitas nematė. Ar Ivaras, jos trimetis sūnus, vijosi tą autobusą? Ši mintis jos burną pripildo kraujo skonio…

Patyrusi stiprų epilepsijos priepuolį, Saga prabunda prisimindama tik keletą savo gyvenimo nuotrupų, kurios labiau kelia nerimą ir daugybę klausimų, nei ramina. Kur jos sūnus, juk jis buvo su ja tuomet, kai ją ištiko priepuolis? Kodėl ji išsiskyrė su vyru? Dėl kokių priežasčių staiga dingo jos motina? Už ką ant jos taip pyksta sesuo? O dar ta didžiulė puokštė baltų rožių, kurios puikiai tiktų laidotuvėms… Bet juk niekas nemirė?

Siaubas, neviltis ir klaustrofobiška vidinė panika tampa Sagos nuolatiniais palydovais siekiant vėl kontroliuoti gyvenimą, kurio ji negali prisiminti. Tačiau viena ji suvokia puikiai – jei aplinkiniams paaiškės jos atminties praradimo mastas, jos sūnui iškils didelis pavojus.

Į pagalbą pasitelkusi kaimynę, kuria pasitiki, kruopščiai rinkdama atmintyje iškylančių praeities detalių nuotrupas, Saga pamažu leidžiasi klaidžiais prisiminimų takais. Ir netrukus ima abejoti, ar iš tiesų pažįsta savo artimuosius… ir net pačią save.

Kaip įminti paslaptį, jeigu nuožmiausias priešas slepiasi tavo galvoje?