„Bet juk ir aš turiu sugebėti ką nors mylėti, ir štai Siamo sesuo, kuri nėra nei aš, nei ji ir lygiai tiek pat esanti aš, kiek ir ji pati, tai, matyt, vienintelis taškas, kur viskas sueina krūvon.“ Bene intelektualiausio XX a. romano „Žmogus be savybių“ II tome tęsiama Ulricho – žmogaus be savybių – filosofinė savęs pažinimo kelionė. Gavęs žinią, kad mirė tėvas, jis vyksta į laidotuves gimtajame mieste Austrijos provincijoje. Ten sutinka seserį Agatą – dvidešimt septynerių metų merginą, ištekėjusią už nemylimo vyro. Kadangi brolis ir sesuo vaikystėje augo atskirai, jie nežino, ko tikėtis iš neišvengiamo susitikimo, tačiau pasimatę pajunta sunkiai paaiškinamą trauką. Ulrichui neįprasta, kad neįžvelgia nieko, kas jį erzintų sesers išvaizdoje ir charakteryje, o Agata, įkvėpta brolio idėjų, pasiryžta keisti gyvenimą iš esmės – išsiskirti. Ji persikelia gyventi pas Ulrichą, taip sujaukdama jo viengungio buitį. Be to, siekia pakenkti savo vyrui suklastodama tėvo testamentą ir rizikuoja užsitraukti brolio nemalonę... Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse jie svarsto, kaip atrasti vienovę su savimi, kas yra blogas ir geras žmogus, kelia aktualią XX a. pr. problemą – ar moterys turi teisę būti savarankiškos? Robertas Musilis (1880–1942) – austrų rašytojas, kurio reikšmingiausią kūrinį „Žmogus be savybių“ literatūros kritikai prilygina J. Joyce'o ir M. Prousto prozai. Praėjus septyneriems metams po Musilio mirties „London Times“ pavadino jį žymiausiu XX a. vokiškai rašiusiu romanistu ir drauge nežinomiausiu šio amžiaus rašytoju. 1933 m. autoriaus knygos buvo uždraustos Vokietijoje, o 1938 m. ir Austrijoje. Jo monumentalus, nors ir nebaigtas romanas „Žmogus be savybių“ pelnė jam didžio vokiečių stilisto ir moralisto vardą.