Apysakoje vaizduojama netrukus keturiolikos sulauksianti Lota, kuri, praėjus pusmečiui po mamos mirties, tėvui vėl ėmus dirbti tolimųjų reisų vairuotojų ir porai savaičių išvažiavus gabenti krovinio, lieka viena. Mergaitė išgyvena gedulą, apie kurį nemoka kalbėtis ir tik labiau ir labiau užsidaro nuo išorinio pasaulio – nustoja vaikščioti į mokyklą, vengia žmonių. Šioje knygoje į pasaulį žvelgiama pagrindinės veikėjos žvilgsniu, o savijautos, pasaulėvokos, aplinkos pajautimo aštrumas perteikiamas paradoksalia prieštara tarp to, kas kalbama ir to, kas jaučiama, galvojama.