Naujausio Zitos Čepaitės romano „Paveikslas“ veiksmas prasideda atmintiną Sausio 13-osios naktį. Visų dėmesys sutelktas į tragiškus įvykius prie televizijos bokšto, o dvi draugės – Vaiva ir Gema – ligoninėje budi prie sunkiai sergančios garsios dailininkės, Vaivos motinos, lovos. Abi merginos įsimylėjusios tą patį vyrą – žurnalistą Hubertą Grosą, atvykusį iš Londono rašyti straipsnių apie įvykius Lietuvoje. Bohemiškoje aplinkoje užaugusi Vaiva pažindina Hubertą su sovietmečio meno elitu. Jauną vyrą nepaprastai domina istorijos, pasakojamos už uždarų durų, – ypač pasakojimai apie stebuklingą Kristaus Širdies paveikslą. Gema irgi laukia Huberto dėmesio, tikisi būti pastebėta ir įvertinta, tačiau neturi nei galimybių kuo nors jį nustebinti, nei vilties nurungti gražuolę draugę. Vis dėlto Gemos troškimai netikėtai ima pildytis ir mergina stačia galva puola į mylimojo glėbį. Tačiau įvykių sūkurys, į kurį ją įtraukia draugystė su Hubertu, atneš ne vien išsvajotą laimę... „Paveikslas“ – knyga apie painius žmonių tarpusavio santykius socialinio virsmo metais, apie prarastus orientyrus, apie netikėtai atsiveriančias tėvų ir senelių paslaptis, keičiančias vaikų ir vaikaičių likimus. Apie kadaise užglaistytus, tačiau permainų metais iš naujo atsivėrusius skaudulius, apie pastangas atrasti kažką, kas pastovu ir tikra greitai besikeičiančiame pasaulyje. Tai romanas apie praeitį. Artimą praeitį, kurią dar atsimename.