Neverkiau, iš pykčio ir nevilties akys degė, buvo sausos. „Kodėl kažkas tokio turėjo nutikti būtent man?" - pykau. - Šok! - išgirdau įsakmų Nikolo balsą, ištraukusį mane iš savigailos liūno. - Kur? - Nuo tilto! - Bet aš nemoku plaukti! – klykiau susiriesdama link kelių. Balsas buvo tarsi svetimas, persigandęs, isteriškas. Skruostus ir akis degino ledinis vėjas. „Pažadėjau tėčiui neprisidirbti, velniai rautų! Kaip aš taip galėjau? Vis tas mano naivumas." - Baik savęs gailėtis ir šok nuo to prakeikto tilto! Tiesiog patikėk manimi! - vėl užriko Nikolas, ištraukdamas mane iš žaibišku greičiu galvoje lekiančių minčių... Alexandra buvo tikra – nuolat iš nelaimių glėbio ją traukiantis Nikolas, nėra paprastas jaunuolis, o jos jausmai jam – tikri. Todėl jie privalo eiti vienu keliu ir jai visai nesvarbu kas jis, Angelas ar Demonas. Svarbiausia, kad jis šalia.