Jaunystėje būsimasis literatūros klasikas Fiodoras Dostojevskis buvo užsitraukęs carinės Rusijos valdžios nemalonę. Už tai, kad pernelyg suartėjo su socialistais, domėjosi Vakarų Europos revoliucionierių raštais, režimas jį nubaudė dešimčia metų (1849–1859 m.) katorgos ir tremties Sibire. Ši patirtis veikė visą tolesnę F. Dostojevskio kūrybą, o vienas pirmųjų kūrinių, kuriuos parašė grįžęs į laisvę, – „UŽRAŠAI IŠ MIRUSIŲJŲ NAMŲ“. Pagrindinis veikėjas Aleksandras Petrovičius Goriančikovas, nužudęs savo žmoną, atsiduria katorgoje, kur jo laukia fiziniai ir moraliniai išbandymai. Remdamasis savo autentiškais išgyvenimais, F. Dostojevskis per jam būdingą humaniškosios ir filosofinės pasaulėžiūros prizmę romane perteikia dramatišką katorgos realybę, kurioje atsispindi kalinių ir visuomenės susiskaldymas į klases, Sibiro ypatumai ir tikrasis XIX a. Rusijos veidas. F. Dostojevskis, regis, net visiškoje tamsoje ir purve įžvelgia gėrio, nuoširdumo bei dvasinės stiprybės daigų. Kaustymas grandinėmis, brutalus tarpusavio santykių aiškinimasis ir kraują stingdančios bausmės – tai tik vienas pasakojimo klodas. Kitame apčiuopta tai, kas svarbiausia – nei grotos, nei grandinės nesuteikia teisės pamiršti, kad pirmiausia esi žmogus.