Labai seniai mūsų pasaulis buvo visiškai kitoks, nei dabar jį matome. Žmonių būta daug mažiau ir jie gyveno arčiau gamtos, mokėjo lietaus, augalų ir Didžiojo Kūrėjo kalbas. Jie netgi galėjo susikalbėti su žvaigždėmis ir dangaus gyventojais. Jie suvokė, kad gyvybė yra šventa ir kyla iš Motinos Žemės bei Tėvo Dangaus sąjungos. Tais laikais vyravo darna ir žmonės buvo laimingi. Tačiau tada kažin kas nutiko... Niekas tikrai nežino priežasties, bet žmonės pamažu užmiršo, kas jie tokie. Jie jautėsi vis atskiresni nuo žemės, atskiresni vieni nuo kitų ir net nuo savo Kūrėjo. Lyg pasiklydę jie bastėsi po gyvenimą neturėdami jokio tikslo, nejausdami vienovės su aplinka. Šis atskirumas paskatino juos manyti, jog norėdami išlikti šiame pasaulyje jie privalo kovoti su kitais žmonėmis ir gintis nuo tų pačių jėgų, kurios suteikė jiems gyvybę. Jie nutolo nuo savo vidinio pasaulio, o nuo išorinio pasaulio ėmė gintis...