Galbūt sužinojusi apie moterį, nutolusią nuo manęs vos per vieną kartą, gyvenusią man neįsivaizduojamą ar nesuprantamą gyvenimą, išblaivėsiu. Naivumas mane kausto. Gėda prisipažinti, kad mano pasaulis taip aptemo, jog visur matau tik juodumą. Prisiminusi praeitį, galiu pasakyti, kad visi vengiame to, ko neįstengiame pažinti. Tačiau tai – tik pasiteisinimas. Mano senelės skausmas atrodo nesuvokiamas, bet jos stiprybė įkvepia. Palyginti su ja, aš esu silpna. Nors ir kaip tikėjau savo stiprybe, turiu kukliai prisipažinti, kad jos man labai trūksta. Galiu tik stengtis būti geresnė pasaulio pilietė ir moteris. Ką tai reiškia, vis dar tebėra paslaptis, tačiau aš jau žengiau pirmą šios kelionės žingsnį ir laukiu, kur ji mane nuves. Keliaudama galbūt ko nors išmoksiu. Galbūt mano vilties žiburėlis neužges.