Lietuviskos knygos

Vilniaus “Ryto” vidurinės mokyklos jaunųjų kraštotyrininkų, vadovaujamų istorijos mokytojos Vilmos Riabovienės, surinkta ir apibendrinta medžiaga apie buvusį šios mokyklos mokinį Darių Gerbutavičių, žuvusį 1991 metų sausio 13 dieną.

Leonidas Donskis "Pratarmėje" rašo:
   "Kas yra didvyris? Didingas žmogus, išsiskiriantis iš minios ir pasižymintis ypatinga savo buvimo pasaulyje prasmės bei misijos pajauta? Baimės ir abejonės nepažįstantis žmogus, pasiryžęs paaukoti gyvybę savo tėvynei ar kokiam kitam kilniam reikalui? Ar tai veikiau paprastas žmogus, niekuo neišsiskiriantis iš kitų, bet lemtingą gyvenimo akimirką, kada reikia nenusukti akių ir žvelgti pavojui tiesiai į akis, tyliai bei ryžtingai šitą padarantis? Gal tai yra toks pat žmogus kaip ir kiti, kuris kažkada gali pasielgti taip, kad jo polegis sugriautų iliuziją, jog jo būta viso labo tik mažo ir silpno žmogaus?
   Tokį heroizmą pademonstravo šviesios atminties Darius Gerbutavičius - jaunas vaikinas, iš kurio ankstyva mirtis atėmė visą jo belaukusį gyvenimą. (...)"

Sausio 13-ji

Kas mes būtume be Sausio 13-sios? Beveidė minia, klajojanti supermarketų dykvietėm, išplėstais vyzdžiais, reginčiais vien savojo ego sukurtus miražus... Kas mes būtume be Kražių skerdynių, 1941-ųjų sukilimo, Romo Kalantos? Žmonių sambūris, uždarytas gimties ir mirties spąstuose, medituojantis vien haliucinuojančią gerovės vaivorykštę... Be Tėvynės, be tėviškės, be namų slenksčio...

Kas mes būtume be jų, beveik bevardžių kraujo lašo, pakrikštijusio mūsų sielas amžinam buvimui – prieš mane ir po manęs... Kokia trumpa mūsų atmintis – ar galime greitosiomis pasakyti nors vieną vardą ar pavardę žuvusio Kražiuose, sukilimuose ar pagaliau tą netolimąją Sausio 13-ąją? Greitosiomis pasakyti, įvardinti?

Kas mes būtume be jų, reikliai ir rūsčiai žvelgiančių į mus iš anapus – ar dar nepavirtote Sausio 16-osios minia, daužiusia ne tik langus, bet ir jų sielas, ir mūsų širdis. Sausio 13- oji ir Sausio16-oji – tik trys dienos, bet tarp jų prarajá...

Kas mes būtume be kaltės jausmo prieš juos, išpirkusius mūsų dabartinį buvimą – skolon, jų gyvybės ir aukos sąskaita. Kaltės jausmo – kad ne tu jų vietoje, kad tebesi, kad tuščiai bėga tavo dienos, už kurias sumokėjo jie.

Kas mes būtume be pavydo, – kad jie jau ten, Amžinybėje, o tu dar čia, paskendęs profaniškoje pilkųjų savo dienų tėkmėje, o akistatos su Raktininku – neišvengt...

Kas mes būtume be jų globos iš ten, iš aukščiau, jų visa apimančios, atlaidžios ir supratingos meilės mums, žemės kurmiams, įsiraususiems į savo suplėkusio gyvenimo urvelius?

Kas mes būtume be jų vėlių nešamos vėliavos – geltonõs, žalios gyvybės ir raudono kraujo spalvų? Be šitos iš istorijos glūdumų išnyrančios ir miglotos ateities ūkuose ištirpstančios vėlių procesijos – kas mes būtume?

Ir ar būtume išvis?