Lietuviskos knygos

Knygoje aptariamos tiek pagrindinės tradicinės žydų gyvenimo sanklodos institucijos (kahalas, rabinatas ir rabiniškosios studijavimo institucijos), jų ištakos, istorinė sklaida, tiek ir ideologinės Naujųjų laikų priešpriešos, su kuriomis susidūrė litvakai, bei naujų kelių, kaip išsaugoti tradicines vertybes, paieška, kuri Lietuvoje pasireiškė per Musar judėjimą.

Litvakiškas judaizmas formavosi keletą dešimtmečių, integravęs savyje kitų kraštų žydų kultūrines tradicijas. Labiausiai  iš litvakų kultūrinės tradicijos, be abejo, tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje, žinomas Vilniaus Gaonas (XVIII a.). Tačiau išskirtinis laikotarpis, per kurį buvo išugdytas litvakiško judaizmo savitumas, šiandien pasaulyje žinomas kaip ješivų judaizmas, buvo pogaoniškasis XIX amžius. Chasidizmo, Haskalos sąjūdžiai, carinės žydų Švietimo reformos, galiausiai Musar judėjimas, buvo tie reikšmingi faktoriai, kurie įgalino litvakų rabiniškųjų sluoksnių autoritetus išplėtoti savitą ideologiją, kuri tapo šiuolaikinio litvakiško ortodoksinio judaizmo pagrindas. Dviejų Tautų respublikos laikais egzistavusių pagrindinių žydų bendruomenių institucijų (savivaldos, oficialaus rabinato) nuosmukis XVIII –  XIX a. pirmoje pusėje savo ruožtu vertė ieškoti kitų būdų stiprinti tradicinį gyvenimo būdą: reformuojant tradicinį aukštąjį rabiniškąjį studijavimą ješivose bei formuojant dvasinio rabinato autoritetą. Visų šių pastangų ir procesų rezultatas – XX a. pradžioje išsirutuliojusi ortodoksinio judaizmo litvakiška atšaka.