Lietuviskos knygos

Žymaus teatro bei kino aktoriaus Donato Banionio atsiminimų knyga.

Recenzijos šaltinis: © Viktorija Vit, www.skaityta.lt

Neseniai Maskvoje išleista kino ir teatro aktoriaus Donato Banionio prisiminimų knyga „Aš nuo vaikystės norėjau vaidinti“. Sako, dar išsamesnė nei lietuviškieji „Memuarai“. Plyksteli mintis – ot pasisekė tiems maskviečiams. Nes vienintelis atodūsis su priekaišto gaidele užvertus knygą – „Noriu dar“.

Rusijos sostinėje išleisti lietuvių aktoriaus memuarai, didžiulis vaidmenų sąrašas, kino ir teatro grandų, su kuriais teko dirbti autoriui, pavardės. Ne vien tik tai kalba apie aktoriaus talentą. Man atrodo, kad itin daug apie žmogų pasako jo paties santykis su savimi, kurį galima perskaityti tarp eilučių. Aš geriausias? Ar vis dėlto dar turiu augti? Aš talentingas? Ar abejoju savimi kasdien ir iš naujo? Aš didžiuojuosi savimi, kad dirbau su A.Tarkovskiu? Ar tiesiog traktuoju tai kaip dar vieną pamoką?

F.Felinis, A.Tarkovskis, garsių Lietuvos aktorių ir režisierių pavardės – nežinau, kaip, bet aktoriaus memuaruose nėra egocentriškumo, pasididžiavimo sutikus istorines asmenybes ir panašių šio amžiaus maro sindromų. Juste junti, kad svarbiau – ne pavardė, o žmogus. J.Miltinis sakė, kad mene reikia ieškoti ne naujo, o amžino. Taip turbūt ir gyvenime. Pavardės, apdovanojimai, netgi talento blyksniai turbūt priklauso naujam. Tuo tarpu bendras darbas, aktorinio meistriškumo ir žmogiškumo pamokos – amžinybei.

Kartą paklausta, ką dabar skaitau, atsakiau: „Atsiminimus apie J.Miltinį“. Liežuvis susipainiojo neatsitiktinai. Šiai asmenybei knygoje skirta itin daug vietos. Apskritai kalbėdamas apie darbą su garsiausiais režisieriais, D.Banionis lyg pasitraukia į šalį. Centre – pagarba autoritetui, neslepiant ir žmogiškųjų jo silpnybių, ir paties abejonių savimi sulaukus skaudžių pastabų. „Dar per durnas esi. Per mažai išsilavinęs, ot kas yra. Mažai lavinęsis“ – repeticijų metu rėžia aktoriui J.Miltinis (p.132). Ne visada aktorius iš karto „pačiupdavo“ savo kuriamo personažo esmę. Dažnai tekdavo jos ieškoti pliekiamam ir režisieriaus, ir vidinio teisėjo.

„Memuarai“ – tai ir Panevėžio teatro istorija, atskleidžianti jo įkūrimo aplinkybes. Sovietmečiu kentėta priespauda, reikalavimai statyti privalomus, socializmo idealus vaizduojančius spektaklius, J.Miltinio nušalinimas nuo teatro vadovo pareigų – tik kelios ano meto santvarkos įrėžtos detalės. Filmuojantis Vokietijoje D.Banioniui buvo pasiūlytas didelis honoraras. TSRS pasiuntinybė maloniai perspėjo aktorių, kad jo uždirbtus pinigus teks atiduoti valstybei... „Teisingo“ meno samprata, pasirodo, buvo gaji ne tik Sovietų Sąjungos rėmuose. Milane rodytą A.Tarkovskio „Soliarį“ pabandyta sutrumpinti, o kad menininkas nesukeltų skandalo, jam sukliudyta laiku pasiekti keltą ir atvykti į Milaną... Tokių dalykų nerasi jokiame istorijos vadovėlyje. O gaila.

Gana lakoniškas, vyriškai santūrus knygos stilius kartais pamėtėja ir komiškų detalių. Šiandien juoką keliantis nesėkmingas bandymas aktoriui suorganizuoti pažintį su geišomis Japonijoje tuo metu autorių privertė sutrikti. Kaip ir pastaba iš tarptautinio kino festivalio Karlovy Varuose, kur D.Banionis pelnė prizą už geriausio vyro vaidmenį: „Buvo pateikti blynai su ikrais. O aš maniau, kad tai – uogienė“. Ypač šiltai, nors santūriai D.Banionis kalba apie pažintį su būsima žmona Onute: „Taip mes ėmėm draugauti. Taip atėjo jausmas, kurį aš ligi šiol vadinu Meile“ (p.42). Skaudūs įvykiai – aktoriaus B.Babkausko savižudybė, poeto V.Mačernio žūtis (D.Banionis buvo paskutinis žmogus, kalbėjęs su savo bičiuliu) perteikti taip pat santūriai, vidinius išgyvenimus paliekant už privataus kambario durų.

Knyga pasirodė vietomis ironiška, vietomis – idealistiška, bet visur – nuoširdi. Perskaičius norisi panagrinėti F.Dostojevskį, pabaigti įpusėtas „J.Miltinio repeticijas“, pažiūrėti „Soliarį“. „Memuarus“ reikėtų laikyti stalo knyga, kad tas noras dėl visokių neva svarbių, o iš tiesų – merkantiliškų dalykų - nepraeitų.