Lietuviskos knygos

„Vyras ir vaikas“ 1999 m. Didžiojoje Britanijoje buvo apdovanotas Metų knygos premija, taip, ta pačia, kurią gavo Helen Fielding „Bridžitos Džons dienoraštis“ ir Dano Browno „Da Vinčio kodas“. Šiurpūs faktai, kuriuos sužinojau tik perskaitęs romaną. Skaičiau vardan to, kad sužinočiau, kokią žvaigždę buvo pernai pasikvietusi leidykla „Alma littera“. Žinoma aktualumo šiandien nulis, bet aš vis gyvenu atsilikdamas nuo naujienų. Nieko čia nepadarysi su savastim. Nors vieną naujieną žinau - šiemet pasirodė jau antras „Vyro ir vaiko“ tiražas lietuviškai. Kraupu! ir keista, kad radosi pora asmenybių, kurios man teikėsi rekomenduoti šį anglų žurnaliūgos skaitalą. Iki tol teko skaityti tik Parsonso viešnagės Lietuvoje įspūdžius, kurie paliko dvejopą įspūdį: neigiamą, nes buvo užgautas mano patriotiškumas (kad ir koks menkas jis bebūtų), teigiamą, kad tokiais pastebėjimais gal sumažino savo knygelių perkamumą Marijos žemėje.

Manot, kad aš pykstu ant rašytojo. Oi, ne – jis rašo patraukliai.

Paprastas žurnalistinis stilius, tarptautinių žodžių žodyno neprireikia, siužeto suktumas smegenų nevargina, iš kiekvieno puslapio trykšta meilė meilei, vaikams, giminaičiams, kassavaitinio serialo principu pasakojama dokumentinė žmonių santykių istorija pagražinta gyvenimiškos kasdienybės: neištikimybės, skyrybų, bedarbystės, artimo mirties etc. Knygos nugarėlė net pabrėžia, kad čia rasite daugiau negu psichologų raštuose. Ir kaip už tai gali pykti.

Aš tikrai nepykstu ir ant leidyklos.

Na, nebent čiut čiut piktokas ant knygos skaitytojų. Ypač tų, kurie, matyt, nematę filmo (nes paskaityt lietuviškai neturėjo galimybės Avery Cormano romano) "Kramer prieš Kramerį". O tai daug naudingesnis ir gilesnis meno kūrinys. Pabandykit pažiūrėti, nereikės skaityti žurnalistinės psichologijos.