Lietuviskos knygos

Ten, už girių, už kalnų,
Už plačiųjų vandenų
Buvo kaime kažkada
Žilas senis su barzda.
Išaugino už kalnų
Senis trejetą sūnų.
Vyresnysis jo sūnus
Buvo vyras sumanus,
Ir antrasis – nieko vaikas,
Tik jauniausias buvo paikas.
Daug kviečių tie broliai sėjo
Ir į turgų važinėjo.
Nuo kaimelio netolies
Buvo sostinė šalies.
Ten, pardavę grūdus savo,
Broliai pinigus skaičiavo.
Sodžiun grįžę pinigingi,
Jie gyveno sau laimingi.
Taip gyveno broliai kaime.
Kol ištiko juos nelaimė:
Kažin kas vis lankė lauką
Ir geriausias varpas braukė.
Mužikėliai daugel metų
Tokio sielvarto nematė,
Tai sumanė pasitarti,
Kaip vagišių tą nutverti.
Eis kiekvienas į sargybą
Ir stovės, kol žvaigždės žiba,
Saugos lauką jie kas naktį,
Kol pavyks vagis susekti.
Vos pritemo tik padangė,
Tuoj vyriausias pasirengia,
Ima kirvį su šake
Ir atsiduria lauke.
Dargana naktis užėjo;
Sargą šiurpas krėst pradėjo,
Ir iš baimės šieno stirton
Sargas kūlverstom įvirto.
Po nakties, kai tik prašvito,
Jis iš kaugės išsirito.
Vandeny rūbus išmirkęs,
Smarkiai beldžiasi prie pirkios:
„Ei snaudaliai, jūs neknarkit
Ir greičiau duris atverkit:
Nuo galvos lig panagių
Permirkau lietum drangiu.“
Broliai tuoj duris atšauna
Ir, įleidę sargą šaunų,
Klausinėja vis tą patį:
Ar ko nors jisai nematė?
Sargas meldžias ir meluoja,
Į visas puses linguoja,
Renčia broliams apsimetęs,
Kad budėjęs, bet nematęs:
„Visą naktį nemigau,
Varge mano, sustipau.
Nesiliovė lietūs tvinę,
Kol sulijo palaidinę.
Nors ir buvo negerai,
Lauką saugojau dorai!“
Tėvas džiaugės, jį pagyrė:...
Iš rusų k. vertė Kostas Kubilinskas