Lietuviskos knygos

„Musių valdovas“ – filosofinis-alegorinis romanas, išgarsinęs rašytoją Williamą Goldingą visame pasaulyje. 1983 autorius apdovanotas prestižine Nobelio literatūros premija.
Iš pirmo žvilgsnio gana neįtikėtinai skambanti „Musių valdovo“ istorija apie vaikų tarpusavio žiaurumus, pasirodo, turi visai nemenką pagrindą realiame pasaulyje. 
Autorių neabejotinai paveikė kita smurto apraiška – antrasis pasaulinis karas. Istorija irgi yra šito vaisius: pamuštas lėktuvas, pilnas vaikų, savo mažuosius keleivius palieka negyvenamoje saloje. Vaikai patys išsirenka vadą, tačiau neilgam. Greit būrelis pasidalija į dvi nesutariančias grupeles ir viena jų - „medžiokliai“ - pradeda naikinti kitą, remdamiesi principu „arba prisidėsite prie mūsų, arba jus nudėsime“.
Šiais sulaukėjusiais vaikais, kuriuos suburia choristas Džekas, tarsi išreiškiamas Z. Froido thanatos – mirties, naikinimo poreikis. Ralfas su likusia grupele atspindi eros – (iš)gyvenimo potraukį. Jiems svarbiausia yra laužas, nes tik jo dūmai gali sugrąžinti juos namo. 
Knygoje išties yra kuriami įdomūs ir patrauklūs savo ryškiomis savybėmis charakteriai: savo lyderio savybes pabrėžiantis medžioklių vadas Džekas, nerūpestingas, tačiau jaučiantis atsakomybę už paskirtą vado vaidmenį ir išsigelbėjimą Ralfas, „moksliukas“, pajuokos objektas Kriuksis bei svajotojas, kompleksuotas, niekieno nesuprastas Saimonas. Pastarasis mane patraukė labiausiai - savo keistumu, vienišumu, nesugebėjimu prisitaikyti prie kompanijos.