Lietuviskos knygos

Anotacija:
Pagrindinis veikėjas Paskutinis Paris – berniukas, kuris susensta norėdamas savaip sutvarkyti pasaulį, įgyvendinti savo svajonę. Būdamas penkerių jis pamato pirmąjį automobilį, devyniolikos – karą, dvidešimt penkerių – sutinka savo gyvenimo meilę...
„Toji istorija“ – yra Paskutinio Pario istorija.

Allesandro Baricco (Aleksandras Bariko, g. 1958 m.) – Lietuvos skaitytojams puikiai pažįstamas šiuolaikinis italų rašytojas. Lietuvių kalba yra išleisti romanai: „Šilkas“, „Aistrų pilys“, „Novečentas“, „Jūra vandenynas“, „City“, „Be kraujo“, esė „Next. Maža knygelė apie globalizaciją ir būsimąjį pasaulį“.
Romanas „Toji istorija“ (Questa storia) pasirodė 2005 m. Tai kūrinys apie automobilių lenktynes, beprotiškas svajone, karą, meilę... Čia tikrovė pinasi su istoriniais įvykiais, istorija – su kasdienybe, faktai – su pramanu, sukurtas realus nerealus gyvenimas.

www.bernardinai.lt

Italijos literatūros apžvalgininkai apie šią knygą atsiliepė įvairiai:

„Baricco atkakliai eksperimentavo su kalba ir šiame darbe tai darydamas, šiek tiek persistengė. Yra gerai parašytų, gražių, intensyvių dalių – tai puslapiai, nuo kurių sunku atsitraukti, tačiau yra ir sudėtingų vietų. Man susidarė įspūdis, kad šioje knygoje pasirodė Baricco, parašiusio šedevrą „Jūra vandenynas”, šmėkla. Romanas tik gerbėjams“, – rašė Rosella Testa.

Kaip apie romaną „Toji istorija“ rašė Sergio Palumbo, „tai iš tikrųjų magiška, poetiška knyga, tai stebuklinga ir jaudinanti muzika, kuri skaitytoją lydi nuo pirmo iki paskutinio puslapio, perteikdama vaizdinius ir emocijas, giliai paliesdama sielą ir perkeldama ją į kitą erdvę. Genialus šedevras”.

Rašytojas trumpametražiniame Guido Chiesa filme pats papasakoja apie savo naujausios knygos atsiradimo istoriją.

„Ši istorija – tai knyga, kuri gimė mano galvoje prieš kelerius metus. Tai buvo laikotarpis, kai sukinėjausi apie automobilius – pirmųjų automobilių pasaulyje. Mane žavėjo šis švytintis reiškinio, kuris vėliau turėjo sukelti revoliuciją mūsų gyvenime, momentas. Idėjos generatoriai, jie buvo pionieriai, buvo pamišę, organizuodavo lenktynes. Mane ypač sužavėjo mintis apie tai, kur jie lenktyniaudavo – iš metų į metus jie tai darydavo paprastose gatvėse, dėl ko susirinkusiųjų į šias lenktynes antplūdis atrodė stebuklingas, kaip magija žmonių kasdieniame gyvenime, o ir šie pasirodymai buvo pavojingi, nes automobiliai išvažiuodavo už gatvės ribų nesuvaldomu toms mašinoms greičiu ir užmušdavo žmones.

Tačiau aistra buvo begalinė, ir mums šiandien belieka įsivaizduoti, kad žmonėms, kurie dažniausiai iki tol nebuvo regėję automobilio, atvykimas į šias lenktynes reiškė stebuklo atsiradimą proziškame jų gyvenime.

Kartą buvau Imoloje, ten yra lenktynių žiedas; man buvo papasakota apie žmones, kurie sugalvojo šį žiedą ir jį pastatė. Ir aš pabandžiau įsivaizduoti tą proto akrobatiką, kuri turėjo atsirasti dar daug laiko iki to, kai gimė idėja sukurti lenktynių žiedą. Tai buvo mąstymo abstrakcija, vizija, kuri galėjo būti palaikyta beprotybe. Tik įsivaizduokite - gatvė, sukurta tik lenktyniavimui, sukurta dėl nieko, kaip nesąmonė, saugoma apsistatant ją barjerais. Tačiau visa tai buvo kur kas daugiau, nei buvo manoma iš pradžių. Aš įsivaizdavau, kad iš tikrųjų yra žmonių, kurie sugebėjo išgalvoti kai ką daugiau, ir man kilo noras apie juos papasakoti.

Tačiau man atrodė, kad čia įžvelgiu paaiškinimą, kaip labai aiškią, mane kerinčią giją: tai mūsų santykis su chaoso ir tvarkos pajautimu, nes mus užvis labiausiai traukia chaosas, kuris atrodo gyvenimo dinamizmo forma, laisvės pažadų istorija. Tačiau mes esame įbauginti. Taip pat manau, kad daugiausia gyvenime stengiamės sutvarkyti, sudėlioti į lentynėles nepaaiškinamus dalykus arba patirties maišalynę, kuri neturi savo tvarkos. Šis dvigubas užmojis padaryti tai, kas nepadaroma, man atrodo labai žmogiškas.

„Kaporeto atsiminimai“ yra kita svarbi šios knygos dalis. Apie Kaporeto žinoma gana mažai, todėl tai yra istorija, kurios mes, italai, švelniai tariant – privengiame. Ši istorija yra apie tvarką ir chaosą...

Taip gimė pasakojimas apie žmogų, gimusį paskutiniais devynioliktojo amžiaus metais ir mirusį po karo. Vyras, kurio vardas Ultimo Parri, keliauja per visus šiuos pasaulius: automobilius, lenktynes, lenktynių žiedo sumanymą, vėliau karą ir, galų gale, gyvenimą, kupiną meilės visiems šiems dalykams, kurie kaip tik ir atspindi tą mus supančią tvarką.

Štai taip ši istorija ir yra papasakota”.

Parengė Aistė Mikeliūnaitė