Lietuviskos knygos

Pastaruoju metu mano receptoriams kažin kas nutiko: atpažįsta tik popieriaus (geriausia – išmarginto tam tikrais ženklais, kaip prasmės vienetais) skonį. Jei būna per saldu, pradeda pykinti. Jei prėska, užberiu druskos autoriui ant uodegos. Nieko nepadarysi, maitinimasis – viena svarbiausių išlikimo sąlygų. O knygos – literatūros kritiko duona kasdienė. Skaitau, vadinasi, gyvenu. Gyvenu, nes yra kas rašo. Audrius Musteikis. „Kartieji migdolai“ . Kadangi jau seniai esu išvaryta iš to pirmapradžio rojaus, kuriame plikinėja „naivieji skaitytojai“ (neįsižeiskite, terminas ne mano, o Umberto Eco), ieškodami poezijoje pirmiausia „žmogaus patirčių“, aš gilinuosi ne tik į tekstus, bet ir į paratekstus, pvz., informaciją, kurią pateikia viršelis, ir „skausmuose gimdau“ eilinę recenziją.

Tekstas ant knygos nugarėlės ir bibliografinis aprašymas – pirminė informacija skaitytojui. „Antroji poezijos knyga (autorius žinomas kaip vertėjas, žurnalistas). Jauno žmogaus patirtys, meilė, kelionės po Europą įaudžiamos į egzotišką ir temperamentingą pietiečių kultūros kontekstą…“ Daugmaž aišku. O ką galima pasakyti žvelgiant į „Karčiųjų migdolų“ viršelį? Knygos nugarėlėje surinktas eilėraštis „Laiškas Pinokiui“ – autoriaus įsirašymas į teksto erdvę: „Audriau, mielas Audriau. / Manau, jau supratai. Ak, specialistas. O kiek energijos“. Akivaizdus išorinis ironiškas santykis su tuo, ką rasime knygoje. Poetas – lyg klaidžiojantis Odisėjas, apsvaigintas Kirkės kerų: galios kurti, kuri įgauna užrašyto teksto išraišką. Kad ši knyga – ne tiek apie „jauno žmogaus patirtis“, kaip teigia cituotasis bibliografinis aprašas, kiek apie rašymo patirtis, aiškiai liudija ir skyrių pavadinimai: „Autobiologija“, „Eilių romanas“ ir „Parašyta Hilariono“. Visi jie rodo pirmiausia į kūrybinę plotmę, o ne į gyvenimo tikrovę.

Pradėkime nuo „Autobiologijos“ ir to paties pavadinimo eilėraščio:

o ką apie autorių
ir jo pramogas?

senas amatas skraidymas
seniausia profesija

o ką apie prototipą?
apie pavardę ilgametę
draugę?
apie visą tą vargą

iki popieriaus?

(p. 20)

Ogi nieko: teksto subjektas autobiografijosi kaip gyvenimo įvykių sekos aprašymo neturi – yra autobiologija, „susivokiant / tarsi eilutė / tik miško vėjai / pasiutėliai“. Kyla klausimas – kodėl tuomet šis subjektas vis dėlto rašo? Į jį atsakymo reikėtų ieškoti šalia esančiame eilėraštyje „Negalėsiu nusikirpt“. Žmonijos istorija čia siejama su dvasios išklydimu „iš kelio“, kuris suprantamas kaip kalbos užfiksavimas žodynuose ar žinynuose, anonimiškumo atsisakymas:

Išlipo iš klumpaitės,
nusidraskė žiuželius
išsirangė iš anoniminio rūko.

Įvaizdis intensyvus, išplėšė drąsą.
Į literatūrą jį!
Į trasą!

(p. 21)

Taigi „į trasą“ paskui įvaizdį šoka ir A. Musteikio tekstų subjektas, kurį drąsiai galima pavadinti pasaulio piliečiu: susidaro įspūdis, kad jis skersai išilgai išmaišęs ne tik Europą (Neapolis, Barselona, Florencija, Atėnai), bet ir egzotiškas Rytų šalis. Akivaizdu, jog ir literatūra jo gyvenime vaidina didelį vaidmenį, tačiau iš nuorodų matyti, kad nors jo literatūrinis akiratis ir platus, tačiau kartu eklektiškas: nuo banaliojo P. Coelho („Šviesos kario vadovas“) iki pasaulinio lygio kūrėjų F. G. Lorcos („Meistriškumo pamokos. Ispanų literatūra“), E. Hemingway’aus („Aš išduodu“), J. W. Goethe’ės („Gretchen priešais altorių“), rusų klasikos – A. Puškino, L. Tolstojaus („Užvalkalai buvo su žibuoklėm“). Ne visada šios nuorodos motyvuotos – dažnai atrodo, jog autorius ne tiek kuria apsiskaičiusio, rašančio ir įsirašančio į bendrą literatūrinę erdvę teksto subjekto charakterį, kiek specialiai demonstruoja savo išprusimą. Apie lietuvių literatūros kontekstą galima pasakyti tiek: kyla įtarimas, kad „vidurnaktį tylu dažnai pabudus“ Italijoje (p. 15) bandoma prisiminti kitą „vidurnaktį tylu, tik girdi kaip jaunas / lapas arba žiedelis ant šakelės kraunas“ (Antanas Baranauskas) arba suvokti, kad „Tintas Brasas / kukliai kaip mėlyna žibutė / likimą perrašė“ (p. 46). Vėl nuoroda į rašymo aktą, ar ne? (Neprisimenantiesiems: aliuzija į Jono Juškaičio „mėlyna žibutė nušvietė likimą“.) Eilėraštyje „Į lietuvių literatūrą!“ galima nuspėti Vytauto Mačernio (jo „Nebaigto eilėraščio“ eilutės „pabūki dar, nors dūžtančiose formose / pasauli man prasmingas ir gražus“) dialogą su W. Shakespeare’o „Hamletu“:

Ir tūkstantveidis vyras prašė
Pabūkim dar?

To be ar būti?

(p. 28)

Taigi autorius sumaniai (ir neabejotinai sąmoningai) naudojasi kultūriniais klodais ir iš atmintyje užfiksuotų nuotrupų dėlioja savo dėlionę: kartais žaismingą, kartais prasmingą, kai kada – pagyrūnišką ir formalią, kad tik rašytų.

Trečiojo skyriaus pavadinimas „Parašyta Hilariono“ turėtų priminti XVII a. gyvenusį karmelitų vienuolį, lenkų kalba išleidusį knygą apie Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslo stebuklus. A. Musteikio eilėraščiai liudija mūsų dienų laiką, iš kurio šventumo lygmuo eliminuojamas. Bažnytinė simbolika teksto subjektui trenkia naftalinu. Likę rudimentai – „nuodėmės bliaunamos pusbalsiu“, „oranžo koplytėlės“, „pascha iš gėlių vazono“… Stipriausią įspūdį daro gamtiškoji plotmė, į kurią įrašomas eilėraštis „Šv. Sebastijonas, erezija“ ir kurį norisi laikyti centriniu šios rinkinio dalies tekstu-liudijimu:

pavasaris prisiglaudžia
ir limfa apsąla

iš burnos pilasi gebenės
ant smakro – jaunos ugniažolės
iš žaizdų – saldus anyžinis kraujas

ant kaktos ir pažandėje
antgamtės parašyta

(p. 88)

Toks šventybės akivaizdumas XX a. tegali būti, anot pavadinimo, tik erezija. Ir vėl norisi atkreipti dėmesį į paskutines eilutes – „antgamtės parašyta“. Jos savotiškai kartoja šio skyriaus pavadinimą – „Parašyta Hilariono“ ir kartu kalba apie kankinį šv. Sebastijoną ištikusį stebuklą.

Grįžtant prie „Karčiųjų migdolų“ struktūros, skyrių logika gali būti tokia: nuo individualios biografijos („Autobiologija“) einama prie kultūros patirčių („Eilių romanas“) ir religijos praktikos permąstymo postmoderniame įvairialypių tikėjimų amžiuje („Parašyta Hilariono“). Netvirtinu, kad šiame rinkinyje autorius tikrai turėjo intencijų pasakyti tai, ką pasakė. Aš perskaičiau taip. Paklausite – o kurgi migdolai? (Jie – p. 60). Ir ar gardu buvo? Atrasti, kad viskas galiausiai yra tik raštas, kūryba, troškimo tapti poetu realizacija – taip. Tik kol atradau tokį skaitymo kodą, pusė vasaros praėjo… O jauno žmogaus patirtys ir be poezijos ištinka. Gal todėl recenzuodama šį rinkinį apie jas sąmoningai nutylėjau. Nors ir čia būtų buvę ką parašyti.

Audrius Musteikis. Kartieji migdolai. Eilėraščiai. V.: Vaga, 2006.

Atrodo, viskas turėtų būti paprasta. Geroji motulė  Lietuvos valstybė  ima ir pasigaili. Geltonsnapį lietuvaitį išmoko italų kalbos. O šis atsidėkoja už mokslą, pvz., vertimais, taip plėsdamas kultūrinį kitų lietuvaičių akiratį. Bet kur tau! A. Musteikis, kaip ir visi buvę filologijos studentai, tvirtai tiki, kad išmoko ne vien amato. Jis moka rašyti pats! Kurti! Mamma mia!

Ši knygelė  antrasis A. M. kūrybos vaisius. (Apie pirmąjį, deja, nieko negirdėjau. Turbūt nukrito nesunokęs į kokią bergždžią žemę...) Į jį sudėti laisvu nuo darbo metu (autorius  vertėjas ir žurnalistas) sukurti eilėraštukai. Juose, kaip ir pridera, daug Italijos: Perudžos katedra, mergaitė Palermo akim, macchiato... Šiek tiek lietuviško vaikystės kaimo, nekaltos jaunatviškos meilės, žiupsnelis Dievo. Apie tai dabar rašo visi po europas pasklidę lietuviai kaimietukai...

O forma? Verlibras (pvz., "Tercijos") arba proziniai pasakojimai (pvz., "Iš amarilių gyvenimo")  pusė velnio. Tikra velniava prasideda tada, kai autorius ima stropiai kirčiuoti ir rimuoti. Išeina tokios juokingos "talaluškos", kad nors verk.

•  
  •  
    •  
      •  
        •  
          "Bus ruduo", p. 71
    supasi supasi voras nubudintas
    nerimą neriantis glūdintį liūdintį
    voras liesutis balkone sujudintas

Bim bim bim, bam bam bam... Arba: gracijos liaunos / ir leinos / linijos mūsų / ir Kelvino Klaino / zefyrinės vėlės / esame dviese / pavasario – kur? / pavasario mėsinėj. Bim bim bim, bam bam bam, bambino!

Autorius taip užsižaidžia žodžiais, kirčiais ir rimais, kad eilutes

•  
  •  
    •  
      •  
        •  
          dėl rimo
    dainuoju be pritarimo
    ir Dievas dainuoja 

imi suprasti tiesiogiai, be jokios ironijos. Che diavolo!

Dėl tokių perdėtų "filologizmų" sinjoras Musteikis visiškai nekaltas. Jį taip išmokė. Tik reiktų jo nuoširdžiai pasiteirauti: Si tratta di poesìa? Ir padėti nusipirkti bilietą iki Romos "į vieną pusę"...