Lietuviskos knygos

Anotacija:
Gimiau 1965 metais Vilniuje tėvų šeimoje. Mokykloje labiausiai mėgau matematiką.
Todėl užaugęs (kažin?) tapau dailininku.
Kartais esu namų šeimininkė, statybininkas, vairuotojas.
Tikrai ne sportininkas ir ne rašytojas.
Tiesiog kartais užsirašau, ko neišeina nupaišyti.
Gyvenu miške prie upelio, myliu žmoną ir vaikus.
Taigi visada šalia matau daug grožio.
Jei kam pasirodys, kad įlindau, kur nereikia, atsiprašau.
Kad daugiau niekada taip nedarysiu, negaliu pažadėti.

Marius Jonutis – žinomas dailininkas, pripažintas knygų iliustruotojas. „Mėlyna žalia“ – M. Jonučio kaip poetinių tekstų kūrėjo debiutas. Knyga iliustruota autoriaus piešiniais.

Recenzijos šaltinis: © Viktorija Vit , www.skaityta.lt Pradėsiu, kaip ir dera, negražiai: ši knyga turi priežasčių, kad visokio plauko snobai ją bijotų paimti ir atsiversti. Šitoje visokių žvaigždžių eroje, kai visi moka viską, o ypač — rašyti knygas, dailininko poezijos knyga gali sukelti pelnytų įtarimų. O be reikalo.

Tiek pasakiau negražiai, o dabar jau medus ir midus: nuo pirmųjų puslapių nepaleidžia mintis, kad ši knyga — kažkoks labai jaukus reikaliukas. Paties autoriaus pavadintas tiesiog „žodžių rinkiniais be pavadinimų ir skyrybos ženklų“. Pastarųjų iš tiesų nėra. Užtat yra daug meilės viskam — savo moteriai, savo kiemui, savo gyvenimui. Daug šilumos, kartais — lašas graudulio, lašas ironijos, žiupsnelis humoro. Daug nuoširdumo. Čia ne receptų knyga, ir taip svarstyti jos turinį gal net neetiška. Bet visus eilėraščius sukramčiau kaipmat lyg karštutėlį pyragą. Noriu dar.

Ypač „įkrito“ mokėjimas kalbėti apie paprasčiausius kasdienius dalykus labai paprastai, mokant stebėtis lyg vaikui, bet kartu ir nuveriant savo ir kito gyvenimą žvilgsniu iš šalies, suvokiant, kad esi tik keleivis autobuse, tik degantis laužas, tik vienas iš tūkstančių gyvenimų. Šituose „žodžių rinkiniuose“ aiškiai gyvena Dievas, ir čia jau nieko nebepridursi.

Būtų nuodėmė nepacituoti eilėraščių, tik kaip čia neperrašius visos knygos. Čia vienas pirmųjų:



žydinčių vyšnių šviesoje

šią naktį

liečiu tavo kūną

dievas mano pirštų

galiukuose

suprantu kad esu

ne be reikalo (p.4)





Ir dar:



dangum pakvipo

pavasariu susprogo

gyvenimu suskambo

nebūdamas žinočiau

čia tu (p.10)





O dar va šitas:



juk kažkada visi

jau buvom negyvi

tai ko gi čia bijoti

juk gėlės vis taip pat žydės

tik nusiskinti jų nebegalėsim

o ar kvepės (p.18)



O čia dar vieno žodžių rinkinio pabaiga:



(...) bet dievas ne ten

gal šiąnakt jis

grįš su tavim iš kelionės

gal auštant atplauks

su migla virš upelio

tik niekaip

nesuskaičiuoju

ar vienas jis visur

ar visur jų

tūkstantis

bet tiek kaip šįvakar

čirškiančių paukščių

dar niekada

negirdėjau (p.55)





Ir džiaukitės, kad nepaliaujamai stringa „enter“ klavišas, nes taip tęsčiau ir tęsčiau iki pat 126-ojo.

Dar nepaminėjau, kad visa knyga iliustruota paties autoriaus. Ką tai reiškia, manau, supratote.

Pabaigai — pajuokausiu (te niekas neįsižeidie):

Skaitau

Garsiai ir tyliai

Balsu ir šypsena

Skelbiu kitiems

Lyg kokią

Gerąją naujieną



Apimta juokingai

Saldaus išdidumo

Tarsi būtų

Mano ar apie mane

Ar bent atrastos

Mano abi —

Ir mėlyna, ir žalia



Džiaugiuos, krykštauju

Kartais kiek susigėstu

Kad buvo taip netikėta

Žiūriu — viršelyje

Šypsosi tyliai autorius



Netikėta?

Pati kalta.