Allende I. Eva Luna

Šiuo metu Jūs esate:

Pirmas >
Grožinė literatūra >
Meilės romanai >
Allende I. Eva Luna

Žiūrėtos prekės

Mano krepšelis

Jūsų krepšelis tusčias.

Prekių palyginimas - 407 prekė(s)

Išvalyti

Bendruomenės apklausa

Eva Luna

Double click on above image to view full picture

Daugiau peržiūrų

Rekomenduoti

Būkite pirmas aprašęs šią prekę

10,90 £

Availability: Prekyboje

Pridėti prekę į krepšelį Vnt.:

Pažymėti
| Palyginti

Greita Peržiūra

Leidėjas: Alma littera
Išleidimo metai: 2006
Formatas: 15x24, kieti viršeliai
Puslapių skaičius: 304
Kodas: 9789955241911

Prekės Aprašymas

Isabel Allende

Eva Luna

303 p., nespalv., kietas virš.

Formatas: 15x24 cm

Alma littera, 2006 m.

ISBN 9955241918

Vid. kaina knygynuose 35.90 Lt

Anotacija:

Tikrovei lieka trauktis į šalį nuo negailestingo priežastingumo, išryškėjančio turtingos vaizduotės sūkuryje, kai I. Allende ima pasakoti istoriją apie merginą, kurią pradėjo vienuolyno auklėtinė su geltonakiu indėnu. Istoriją, kurioje glūdi dar daug kitų istorijų; kai kurios iš jų tokios subtilios ir trapios, kad joms suprasti prireikia ryškių aplinkos vaizdų, tarsi kaitrių Amerikos džiunglių tankmę gaivintų šaltas Breigelio peizažo grožis. Čia ir akivaizdūs dalykai, ir paslaptys; objektyvios priežastys ir užgaidos; bukas užsispyrimas ir netikėtas jausmingumas. Dažnai stulbinamus siužeto posūkius sieja švelnios erotikos banga. Prasmę ir emocijas suveda šveicariškas laikrodis, kurio skambesys mus įspėja, kad budėjimas yra tiesioginė patirtis, kurią fiksuoja literatūra, o miegas sukinėjasi joje į visas puses tarsi kompaso rodyklė, skleisdama žvaigždžių muziką.Isabel Allende – viena žymiausių Čilės rašytojų, kurios gyvenimas, kaip ir pesonažų, pilnas sukrėtimų ir likimo permainų. Gimė Peru (1942) diplomato šeimoje, su motina keliavo į Boliviją ir Šveicarija, o 1975 m. bėgdama nuo Pinočeto diktatūros po perversmo prieš jos dėdę Salvadorą Aljendę, trylikai metų pasitraukė į Venesuelą su vyru ir vaikais. Dabar gyvena JAV, Kalifornijoje.Ji parašė šias knygas, kurios lietuvių kalba išleistos leidykloje „Alma littera“: Afroditė, 1999; Dvasių namai, 2000; Portretas sepija, 2004; Zoro jaunystė, 2005; Žvėrių miestas, 2005; Auksino drakono karalystė, 2005; Pigmėjų giria, 2005.

Ištrauka:

Mano vardas Eva; jis reiškia gyvenimą – tai mama perskaitė knygoje, kurioje ieškojo patarimo, kaip mane pavadinti. Gimiau tolimiausiame tamsaus namo kambaryje, augau tarp senoviškų baldų, lotyniškų knygų ir mumijų, bet dėl to netapau melancholike, nes atėjau į pasaulį su girios dvelksmu atminty. Mano tėvas, geltonakis indėnas, kilęs iš vietovės, į kurią suplaukia šimtas upių, kur kvepia mišku; jis niekada prieš akis nematė dangaus, nes buvo pagimdytas po medžių lajomis ir šviesa jam rodėsi nepadori. Mano mamos Konsuelos vaikystė praėjo užburtame krašte: ten perėjūnai nuo amžių ieškojo auksinio miesto, kurį buvo regėję pražūtingo godumo apsvaiginti konkistadorai. Neišdildomą žymę paliko jai tas kraštovaizdis, ir jo sukeltą įspūdį ji kažkaip perdavė man.Misionieriai priglobė Konsuelą dar nemokančią vaikščioti, tokią nuogą, purviną, apskretusią katytę, užropojusią ant prieplaukos tiltelio nelyg koks sumažėjęs Jona, gėlųjų vandenų didžuvės išspjautas į krantą. Nuprausę įsitikino, kad tai, be abejo, mergaitė, ir gerokai sutriko: mat jeigu jau ji čia, tai atgal į upę nebeįmesi. Vyrai šiokiu tokiu vystyklu pridengė jai gėdą, įlašino į uždegimo apimtas akutes citrinos sulčių, kad atsimerktų, ir pakrikštijo pirmu į galvą šovusiu moterišku vardu. Paskui augino ją nekvaršindami sau galvos, iš kur ji atsirado, ir per daug nesijaudindami: girdi, jei jau Dievo apvaizda išsaugojo jai gyvybę iki jiems ją surandant, tai ir toliau rūpinsis jos kūnu bei siela, o blogiausiu atveju pasiims ją į dangų pas kitus teisiuosius. Konsuela augo neturėdama aiškios vietos griežtoje misijos hierarchijoje. Nebuvo ji nei tikra tarnaitė, nebuvo prilyginta nei mokinukams indėnams, o kas tik paklausdavo, kuris gi kunigėlis – jos tėtė, tuoj gaudavo ausin. Girdėjau, kad ji buvusi palikta laive, kurį upeivis olandas paleido pasroviui, bet tikriausiai tai tik legenda, sugalvota vėliau, kad neįkyrėčiau klausimais. Manau, kad iš tiesų niekas nežinojo, nei kas jos gimdytojai, nei kaip ji čia atsirado.Misija buvo maža oazė, apsupta vešlios susiraizgiusios augalijos, kuri driekėsi nuo upės krantų iki pat didingų geologinių bokštų, pasistiebusių dangun tarsi Dievo klaidų vaisius. Laiko tėkmė ten iškrypusi, o nuotoliai klaidina žmonių akis ir verčia keleivį sukti ratu. Oras, drėgnas ir sunkus, dvelkia tai gėlėmis ir žolėmis, tai žmonių prakaitu ir žvėrių kvapu. Joks vėjelis nesklaido slogios kaitros, dega ir kojos, ir kraujas gyslose. Sutemus dangus prisipildo švytinčių vabalėlių, kurių sugeltą žmogų kankina nepabaigiami košmarai; naktimis aiškiausiai girdėti, kaip šnara paukščiai, rėkauja beždžionės, o tolumoj griaudėja kriokliai, užgimę aukštai kalnuose ir garmantys žemyn su pragarišku triukšmu. Kuklus pastatas, drėbtas iš molio su šiaudais, pasipuošęs sukryžiuotų stulpų varpine, kviečiančia mišių, laikėsi, kaip ir visos trobelės, ant polių, sukaltų į upės dumblą. Atrodė, kad namukai plaukia pasroviui žaižaruojančia upe, kurios apybraižos išnyksta tolumoj tarp šviesos atspindžių, kartu su tyliomis valtimis, šiukšlėmis, šunų ir žiurkių lavonais, nežinia kokiomis baltomis gėlėmis.Net ir iš tolo galėjai pažinti Konsuelą iš ilgų rusvų plaukų, tarsi liepsnos besiplaikstančių amžinoje gamtos žalumoje. Jos žaidimų draugai buvo indėnų vaikai išsipūtusiais pilvais, akiplėša papūga, čiauškanti poterius pramaišiui su blevyzgomis, ir beždžionė, grandine prirakinta prie stalo kojos; ją mergaitė kai kada paleisdavo į mišką poros ieškoti, bet žvėrelis visada grįždavo į savo vietą blusinėtis. Tais laikais ten jau bastėsi protestantai, dalijo Biblijas, burnojo prieš Vatikaną ir visur ant ratukų vežiojosi fisharmonijas, nepaisydami nei kaitros, nei lietaus, kad galėtų giedoti atsivertėliams per pamaldas. Katalikų dvasininkai priešinosi jiems visomis išgalėmis, užtat mažai tesirūpino Konsuela; ši augo saulės kepinama, šiaip taip misdama manijokais ir džiovinta žuvimi, parazitų apnikta, uodų sugelta, laisva kaip paukštė. Tiesa, jai tekdavo ir namuose apsiruošti, ir mišių klausyti, ir į mokyklą pavaikščioti, ten ją mokė skaityti, aritmetikos ir katekizmo, bet tai ir visos jos pareigos; šiaip jau ji klajojo po girią, uostinėjo augalus ir sekiojo žvėris, jos galva buvo pilna vaizdinių, kvapų, spalvų ir skonių, pasakojimų, atkeliavusių iš pasienio, ir mitų, atplaukusių upe.Sulaukusi dvylikos Konsuela susipažino su paukštininku, darganų nugairintu portugalu, kieto ir sauso kūno, bet be galo sąmojingo būdo. Jo vištos stvėrė ir gurkė visa, kas blizga, o paskui šeimininkas prapjaudavo joms gūžį ir ištraukdavo aukso grūdelių, ne tiek, kad pralobtų, bet pakankamai, kad susisvajotų. Vieną rytą portugalas išvydo tą baltaodę mergaitę liepsnojančiais plaukais, pakaišyta suknute ir dumblinomis kojomis, ir pasijuto tarsi maliarijos priepuolio krečiamas. Vyras iš netikėtumo net sušvilpė, lyg ragintų žirgą. Jo šauksmas nuaidėjo ore, ji pakėlė akis, jų žvilgsniai susitiko ir abu kaip vienas nusišypsojo. Nuo tos dienos juodu ir susitikinėjo: jis ateidavo pasigėrėti mergaite, ji – pasimokyti portugališkų dainų.– Eime aukso ieškoti, – tarė vyriškis vieną gražią dieną.Juodu patraukė gilyn į mišką, kol pametė iš akių misijos varpinę, skverbdamiesi į tankmę takais, kuriuos jis vienas ir tematė. Ištisa diena praėjo ieškant vištų: paukštininkas viliojo jas gaidžio balsu ir pagaudavo skrendančias, kai tik įžiūrėdavo jas per lapiją. Mergaitė suspausdavo paukštę tarp kelių, o vyras tiksliu pjūviu atverdavo gūžį ir sukišęs pirštus ištraukdavo aukso grūdelius. Jei višta likdavo gyva, žaizdą paprastai užsiūdavo siūlu su adata, kad ir toliau duotų naudos šeimininkui; paukštė būdavo įkišama į maišą ir parduodama kaime arba papjaunama mėsai, o plunksnos sukūrenamos lauže, kad neužtrauktų piktos lemties ir neužkrėstų piepučiu. Vakare Konsuela parėjo suveltais plaukais, laiminga ir išsitepusi krauju. Atsisveikinusi su draugu, virvinėmis kopėčiomis iš valties užkopė į terasą ir vos neįsirėmė nosim į keturis nešvarius sandalus: čia jau stovėjo du vienuoliai iš Estremadūros, sukryžiavę rankas ant krūtinės, ir rūsčiais žvilgsniais smerkė paklydėlę.– Tau metas keliauti į miestą, – kalbėjo jie.Maldauk nemaldavusi – kitaip jau nebus. Vienuoliai net neleido pasiimti beždžionėlės arba papūgos – kaipgi jos prisitaikytų prie naujo gyvenimo, kuris ten laukia mergaitės? Ir išsiuntė ją kartu su penkiomis jaunomis indėnėmis, visoms supančioję kojas, kad nebandytų šokti iš valties į upę. Portugalas atsisveikino su Konsuela vien įdėmiu žvilgsniu, nė nepalietė jos, tik padavė atminimui aukso gabalėlį, tokį kaip dantis, pervertą virvute. Tą auksinį dantį ji taip ir nešios ant kaklo kone visą gyvenimą, kol sutiks žmogų, kuriam galės įteikti jį kaip meilės įrodymą. Paskutinį kartą vyriškis mato savo draugę su išblukusia perkeline prikyšte ir šiaudine skrybėle, užmauta lig ausų, basą ir liūdną, mojuojančią tam, kurį palieka.Iš pradžių ji plaukė valtimi upės intakais per nuostabų kraštą, paskui jojo mulu per aukštus plokščiakalnius, kuriuose naktimis net mintys užšąla, pagaliau važiavo sunkvežimiu per drėgnas lygumas, laukinių platanų ir kalninių pušaičių miškus, per smėlynus ir druskožemius, bet niekuo nesistebėjo, nes kai akys mergaitei atsivėrė įstabiausiame pasaulio kampelyje, jos jau niekas nebegalėjo apstulbinti. Per tą ilgą kelionę ji išverkė visas ašaras, kiek tik turėjo, ir nė trupučio nepasiliko ateičiai. Išsiraudojusi Konsuela kietai užsičiaupė ir pasiryžo nuo šiol atverti burną tik tada, kai bus būtina atsakyti. Po kelių dienų keliautojų būrelis pasiekė sostinę ir vienuoliai nuvedė įsibauginusias mergaites į Gailestingųjų seserų vienuolyną; tenai vienuolė atrakino geležines duris kalėjimo raktu ir palydėjo atvykėles į erdvų ūksmingą kiemą, kurį supo galerijos. Kiemo vidury tryško kokliais papuoštas fontanėlis, iš kurio gėrė balandžiai, strazdai ir kolibriai. Kelios merginos vienodomis pilkomis suknelėmis, rateliu susėdusios pavėsyje, lenktomis adatomis siuvo čiužinių apvalkalus arba iš vytelių pynė krepšius.– Maldomis ir pasiaukojimu palengvinsite savo nuodėmių naštą. Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Piemuo labiau džiaugiasi paklydusia avele, kurią atrado, negu visa kaimene. Tokiais žodžiais bylojo Dievas, tebūnie pagarbintas šventas jo vardas, amen, – taip ar panašiai kalbėjo vienuolė, paslėpusi rankas abito klostėse.Konsuela nesuprato, ką tas pamokslas reiškia, nelabai jo ir klausėsi, nes buvo pavargusi ir uždaros erdvės prislėgta. Jai niekada nebuvo tekę atsidurti tarp aklinų sienų ir dangaus kvadratinį lopinėlį tematyti; rodėsi, kad tuoj uždus ir numirs. Kai ją atskyrė nuo kelionės draugių ir nuvedė pas vienuolyno vyresniąją, mergaitė nenutuokė, kad priežastis – šviesios jos akys ir oda. Jau kiek metų gailestingosios seserys nebuvo sulaukusios tokio vaikelio; čionai atkeliaudavo tik metisiukės iš skurdžiausių priemiesčių arba indėnės, kurias misionieriai išnaudojo kaip darbo jėgą.– Kas tavo tėvai?– Nežinau.– Kada tu gimei?– Kometos metais.Jau ir tada Konsuelai metaforos atstodavo trūkstamas žinias. Pirmąsyk išgirdusi minint kometą, ji nusprendė, kad tai ir būsianti jos gimimo data. Kažkas jai dar vaikystėje paaiškino, jog išvydę kometą žmonės su baime laukdavo stebuklo iš dangaus. Buvo manoma, kad kai tas ugninis slibinas užkliudys Žemės atmosferą, jo uodega apgaubsianti planetą nuodingomis dujomis ir skystos lavos kaitra sunaikinsianti visa, kas gyva. Kai kurie net žudėsi, kad gyvi nesudegtų, kiti, laukdami paskutinės valandos, be saiko kimšo, girtavo ir paleistuvavo. Net ir Geradarys sakėsi matęs, kaip dangus pažaliuoja, ir sužinojęs, kad nuo kometos poveikio mulatų garbanos išsitiesia, o kinų plaukai susiraito; jis net liepė išleisti kai kuriuos priešgynas, laikytus kalėjime taip ilgai, kad jie jau buvo pamiršę dienos šviesą, nors dar dažnas puoselėjo gyvybingus maišto daigus ir buvo pasirengęs perduoti juos būsimoms kartoms. Konsuelai buvo labai patrauklu manyti, kad ji gimė per patį tą siaubą, nors ir girdėjo šnekant, kad visi tų dienų naujagimiai buvę bjaurūs ir likę tokie net po daugelio metų, kai kometa, tasai ledo ir kosminių dulkių kamuolys, jau seniai buvo dingusi iš akių.– Pirmučiausia reikia atsikratyti tąja šėtono uodega, – nusprendė vyresnioji, abiem rankomis prilaikydama variu žvilgančią kasą, nusvirusią vienuolyno naujokei ant nugaros. Taip tarusi liepė pasitrumpinti karčius, išsitrinkti galvą šarmo ir auksaspalvio aliejaus oniremo mišiniu, kad neliktų utėlių ir nebadytų akių ta ryški ševeliūra; dėl to pusė plaukų išslinko, o likusieji nusidažė molio spalva, labiau derančia religinės įstaigos prigimčiai ir paskirčiai negu natūralių karčių ugnis.Toj vietoj Konsuela išbuvo trejus metus, stingdama kūnu ir siela, užsidariusi ir vieniša, netikėdama, kad apgailėtina saulė, apšviečianti kiemą, yra ta pati, kuri svilino girią – jos prarastus namus. Ten nesiekė nei liaudies pasipiktinimas, nei tautos gerovė, pradėjusi kilti, kai kažkas iškasė šulinį ir iš jo vietoj vandens ištryško juodo, tiršto, dvokiančio skysčio čiurkšlė, tarsi dinozauro išmatos. Tėvynę užliejo naftos jūra. Dėl to šiek tiek sukruto prisnūdusi diktatūra, nes tironas ir jo artimieji tiek pralobo, jog kai kas nubyrėjo ir kitiems. Miestuose atsirado naujovių, naftos verslovėse, į kurias priplūdo augalotų vadovų iš šiaurės, išklibo senieji papročiai ir modernizmo vėjai kilstelėjo moterų sijonus, tik Gailestingųjų seserų vienuolyne niekas nesikeitė. Gyvenimas čia prasidėdavo ketvirtą valandą ryto ankstyvosiomis pamaldomis; diena praeidavo pagal nekintamą tvarką ir baigdavosi šeštos valandos varpais, skelbiančiais, kad atėjo metas atgailauti, apvalyti sielą ir pasirengti galimai mirčiai, jeigu tektų jau šiąnakt iškeliauti ten, iš kur negrįžtama. Ilgos bežadės valandos, koridoriai vaškuotomis plytelių grindimis, smilkalų ir lelijų kvapas, pusbalsiu murmamos maldos, tamsūs mediniai suolai, baltos sienos be jokių puošmenų. Dievas, visur Dievas. Be vienuolių ir poros tarnų, erdviame nedegtų plytų pastate čerpių stogu tegyveno šešiolika mergaičių, daugiausia našlaičių arba pamestinukių; jos čia mokėsi vaikščioti apsiavusios, valgyti šakute ir dirbti paprasčiausius namų apyvokos darbus, kad vėliau galėtų parsisamdyti tarnaitėmis, nes buvo manoma, jog nieko kito ir nesugebėtų. Konsuela išvaizda skyrėsi iš visų, ir vienuolės, tikėdamos, jog tai ne atsitiktinumas, o veikiau Dievo geros valios ženklas, visomis išgalėmis stengėsi skiepyti jai tikėjimą, mat vylėsi, kad ji ryšis apsivilkti abitą ir tarnauti Bažnyčiai, bet visas jų pastangas žlugdė instinktyvus mergaitės pasipriešinimas. Kad ir kaip ji stengėsi, niekaip negalėjo pamilti to despotiško dievo, kurį garbino pamaldžiosios moterys; labiau jai būtų tikusi kitokia dievybė – linksmesnė, linkusi globoti ir atjausti.– Tai Švenčiausioji Mergelė Marija, – aiškino jai vienuolės.– Ar ji – Dievas?– Ne, ji Dievo motina.– O tai kas turi daugiau valdžios danguje – Dievas ar jo mama?– Nutilk, begėde, tylėk ir melskis. Prašyk Viešpatį, kad apšviestų tau protą, – buvo jai liepta.Konsuela atsisėdo koplyčioje, žvelgė į altorių, į šiurpiai tikrovišką Kristaus atvaizdą virš jo, ir bandė kalbėti rožinį, bet labai greit jos mintys nuklydo į begalinius nuotykius, kuriuose maišėsi džiunglių prisiminimai ir Šventojo Rašto personažai, jų aistros ir kerštas, kančios ir stebuklai. Viską ji ėmė į galvą ir širdį: apeiginius mišių žodžius, sekmadienio pamokslus, dievobaimingus skaitymus, nakties garsus, vėją tarp galerijos kolonų, šventuosius ir atsiskyrėlius, bukai žvelgiančius iš bažnyčios nišų. Išmoko tylėti ir slėpti neišsemiamą pasakojimų lobyną, kol aš leidau prapliupti žodžiams, kuriuos ji visąlaik nešiojosi.

Lietuviskos knygos

Žiūrėtos prekės

Mano krepšelis

Prekių palyginimas - 407 prekė(s)

Bendruomenės apklausa

Kokios populiariosios pažintinės/patarimų literatūros pasigendate?

Daugiau peržiūrų