Lietuviskos knygos

Paskutinis gundymas – tai epas apie Jėzų, jo kelionę ir tapsmą Gelbėtoju; tiksliau – tai pasakojimas apie žmogaus pareigą, nujaučiant pasaulio pabaigą ir siekiant išsigelbėjimo ne tik sau, bet ir žmonijai. Autorius, pasitelkęs biblinį siužetą, sukuria kitokį – tikrovišką ir tragišką – Jėzaus paveikslą ir parodo, jog vienintelis kelias į išsigelbėjimą yra aukojimasis pareigai ir pašaukimui: jei ta pareiga yra Dievas, tai Jėzaus kelias į Dievą toks pat sudėtingas ir kupinas pagundų kaip ir kiekvieno žmogaus.

Paskutinis gundymas, jo vertimai ir to paties pavadinimo Martino Scorseses filmas (1988 m.)  keletą dešimtmečių provokavo aštrias diskusijas literatūros ir kino kritikų tarpe, o Europos krikščionių, Graikijos akademiniuose ir politiniuose užkulisiuose tebevyksta rimti ginčai dėl teologinės kūrinio temos ir meninės Jėzaus biografijos interpretacijos. Knygos turinys ne kartą buvo pavadintas šventvagišku, sykiu ir genialiu, o autorius – šių laikų pranašu – eretiku.

Apie:

Nikas Kazandzakis (Νikos Kazandzakis), vienas žymiausių XX a. graikų rašytojų, gimė 1883 m. Kretos saloje, Irakliono mieste. Atėnų universitete studijavo teisę, vėliau Paryžiuje ir Berlyne filosofiją. Paryžiuje susidomėjo intuityvizmo pradininko, A. Bergsono filosofija, kurios mokymas apie „gyvenimišką polėkį“, sutvirtintas vargšų tikėjimu į valdžios poreikį, sudarė jo pasaulėžiūrą. N. Kazandzakis gyvenimo prasmę matė kūno ir sielos vienybėje, jų susijungime. Savo mokytojais pasirinko Budą, Kristų, Ulisą, Leniną, Dantę.

N. Kazandzakis aktyviai dalyvavo Graikijos politiniame gyvenime. Dar būdamas jaunuoliu galėjo stebėti Kretoje kilusį sukilimą prieš turkus. 1912-1913 m. prasidėjus pirmajam Balkanų karui, N. Kazandzakis savanoriu įstojo į graikų armiją. Vėliau tarnavo premjero kancialiarijoje. 1919 m. buvo paskirtas socialinių reikalų departamento generaliniu direktorium. Šiame poste organizavo graikų pabėgelių Kaukaze repatriaciją į tėvynę. Pilietinio karo Graikijoj pradžioje 1944 m. buvo Atėnuose, o po metų tapo Graikijos darbininkų – socialistų tarybos prezidentu, kiek vėliau ministru be portfelio. Kurį laiką vadovavo Graikijos rašytojų sąjungai.

N. Kazandzakis neapsiribojo veikla vien tik tėvynėje. Daug keliavo po tolimuosius rytus.  Pilietinio karo metu Ispanijoj ėmė intervju iš Franko. Britų Tarybos pavedimu studijavo Anglijos intelektualinį gyvenimą, buvo UNESCO sekretoriato narys Paryžiuje. Protarpiais gyveno Vienoje, Berlyne, paskutinius dešimt gyvenimo metų praleido Prancūzijoje. 1956 m. už literatūrinę ir visuomeninę veiklą jam suteikta Pasaulinės Taikos Tarybos premija.

Tarp N. Kazandzakio darbų daugybė pjesių, traktatai apie Nyčę ir Bergsoną, kino scenarijai, straipsniai enciklopedijoms, apsakymai vaikams, Fausto vertimas į graikų kalbą, jo paties filosofiniai pamąstymai Dievo gelbėtojai.

Pasaulinis pripažinimas atėjo rašytojo gyvenimo saulėlydyje, kuomet dėl politinių ir religinių pažiūrų jis buvo priverstas palikti Graikiją ( dėl savo antiklerikalinių tendencijų Kazandzakis buvo bažnyčios ekskomunikuotas). Romanas Graikas Zorba (1943) iškart atvėrė rašytojui kelią į pasaulinės literatūros olimpą. Vėliau vienas po kito išėjo romanai Vėl kala Kristų ant kryžiaus (1948), Kapitonas Michalis, Laisvė arba mirtis (1950), Paskutinis Kristaus gundymas (1951), Šventasis Franciskas (1953) ir autobiografija Ataskaita El Grekui (1956).

Kazandzakio kūrinių herojai – stiprios , valingos asmenybės. Jų poelgiais, pokalbiais autorius parodo šių žmonių  pasaulėžiūros esmę, išsako savo filosofinius svarstymus esminiais žmogaus būties klausimais – apie gyvenimo prasmę, gyvenimą ir mirtį, gėrį ir blogį, svajonę ir realybę.

N. Kazandzakis mirė 1957 m. spalio 26 d. Freiburge (Vokietija).