Lietuviskos knygos

Anotacija:
Kietojo detektyvo meistro Raymondo Chandlerio romane "Mažoji sesutė" į Filipą Marlou, privatų seklį, vieną dieną kreipiasi jauna mergina - kukli pilka pelytė, kažkuo jam labai primenanti ledi Makbet - ir prašo surasti jos dingusį brolį. Įvykių verpetas Marlou įsuka į Holivudo žvaigždžių, gangsterių, piniguočių, keistos praktikos gydytojų pasaulį...

Recenzijos šaltinis: © Justinas Žilinskas, www.skaityta.lt

Labai paslaptinga (o gal net slapta) leidykla „Žaltvykslė“ vieną po kitos leidžia garsių XX a. autorių serijas – tai ir „kietojo detektyvo“ meistras Raymond Chandler, ir, n-tąjį kartą – E. M. Remarkas, ir E. Hemingway‘us. Klasika nesensta, nors kartais nuo jos ir dvelkteli pelėsiais, tačiau – tik ypač jautrioms uoslėms.

Raymondo Chandlerio vardas yra vienas iš šventų vardų visiems detektyvo mėgėjams. Aš juo nesu. Todėl knygą į rankas ėmiau su devizu „įdomu, kas čia tokio“? Kodėl „kietasis“? Kas jame tokio „klasiško“? Dabar – daugiau ar mažiau subjektyviai – jau galiu dalintis įspūdžiais.

Pradėkime nuo protagonisto. Kiekvienas detektyvų autorius turi savo firminį seklį. A. Conan – Doyles tai buvo Šerlokas Holmsas, A. Christie – Erkiulis Puaro, G. Simmenon - Megre. R. Chandleris į detektyvo pasaulį atveda Filipą Marlou. Kaip ir visi sekliai, Filipas ne iš kelmo spirtas ir pirmiausia yra gudrus, drąsus ir pastabus. Tuo jo panašumas su kitais kolegomis ir baigiasi – jeigu Holmsas ir Puaro yra tikri detektyvo aristokratai, baltų pirštinių ir Jos Didenybės keliaraiščių riteriai, tai F. Marlou labiau primena apipešiotą industrinio peizažo žvirblį. Jis – tikrai neimpozantiškas, tačiau, kaip ir kiti amato broliai, turi tam tikrą privataus seklio kodeksą, kuris priverčia jį gerbti ir priešus, ir policininkus, ir draugus.

Antras dalykas – tai klausimas, kuris turbūt iškils neskaičiusiems R. Chandlerio – kas yra „kietasis detektyvas“. Kas jame kieto? Ne tiek jau daug – „kietasis“ – turima galvoje, kad prievarta, seksas ir t.t. jame nemaskuojama. T.y., šis detektyvas tiek pat kietas kiek ir tikras kriminalinių padugnių (kad ir kokios būtų jų apykaklių spalvos) gyvenimas. Čia galima tik atlaidžiai pakraipyti galvą – ech, tas romantiškas XX amžius… Argi čia – prievarta?! Argi tai – seksas?! Čia vos viena kita kukli užuomina į TAI. Taigi, čia gal jau ir tiktų pastebėjimas, kad klasika truputį pelija. Tik – mano davatkišku požiūriu – tai nieko blogo.

Trečias dalykas – literatūrinio stiliaus vertybės. Pripažinkime – detektyvai dažniausiai žavi istorija, jos turiniu, supainiotumu, o ne metaforomis, hiperbolėmis, deminutyvais ar aliteracijomis. R. Chandleris šiuo atveju yra išimtis – ne veltui rašoma, kad net „rimti“ rašytojai vertino jo stilių. Jis tikrai vaizdingas (aišku, ne J. Fowles lygio), kinemotografiškas ir skaityti šį tekstą yra malonu ne tik dėl žmogžudiškų istorijų. Ypač man patiko įvairios metaforos: „Ant tų jos lygių plaukų styrojo tokia embrioninė – lyg būtų per anksti nutraukta nuo motinos – skrybėlaitė“ (8 p.), „Buvau apsvaigęs kaip dervišas, silpnas kaip senas variklis, beginklis kaip bebro pilvelis, tylus kaip naktinis drugys ir turėjau tokį pasisekimą, kaip baleto šokėjas su medine koja“ (161 p.)

Ketvirtas dalykas (pagaliau!) – detektyvinė istorija. Ji tikrai susukta gerai, intriguojančiai, tarsi žengte nužengusi iš ankstyvojo Holivudo filmų. Nieko keisto – juk ji ir yra apie Holivudą, apie gangsterius ir jų draugužes, sesutes ir kitus dorai pinigo nekalančias tamsias asmenybes. Ne veltui Chandlerio siužetai vėliau atgulė į film noir lentynėles, o Filipą Marlou įkūnijo pats Humphrys Bogartas, jie tikrai tam tinka. O kokios egzaltuotai fatališkos moterys! Jūs tik paklausykite: „ - Esu baltaodė, laisva ir pilnametė, - atskriejo jos balsas iš ten. – Išbandžiau visus žinomus metodus. Atrodo, kad taip. Jei negaliu jūsų įbauginti, sumušti ar suvedžioti, tai kuo, po velnių, galiu jus nupirkti?.. “ Jų garderobų aprašymai taip pat verti atskiro dėmesio, kaip ir kitos detalės, parašytos būtent taip, kad veiktų principas – jaudina ne tai, kas rodoma, o tai – kas slepiama.

Klaustukai – 270 puslapių, tarpas tarp eilučių - pusantro, skaitymo laikas – maks. trys valandos, kietas viršelis, kaina ~ 25 Lt. Ar ne per daug? Galiu pasakyti tik tiek, kad kitų šios serijos knygų aš tikrai nepirksiu. Skolinsiuos – mielai, bet tiek mokėti, tegul tai ir detektyvo klasika.

Reziumė – geras, įdomus, stilingas, savotiškai žavus ir pakankamai literatūriškas detektyvas. Tik štai prabėgus savaitei po perskaitymo galvoje lieka vienintelis vardas – Filipas Marlou. Visi kiti skęsta kažkokiuose vaizdiniuose, dažniausiai atplaukiančiuose iš Holivudo produkcijos. Juk jūs turbūt irgi nepažįstate Melvės Veld?