Mus galite rasti adresu:
. .
KNYGNESYS.CO.UK
Lituanica Shopping Center
Beckton Retail Park
Alpine Way, LONDON, E6 6LA
Darbo laikas:
Pirm. - Šešt. 10.00 - 20.00 val.
Sekmadienį ilsimės.
.
Emigrantas ir knyga… Juk geriau skamba nei emigrantas ir dešra. O jei dar į draugiją priimame žodį „knygnešys“, turime visai idealistinį vaizdelį…
Apie knygas ir knygnešius užsiminiau neatsitiktinai – šią savaitę Londone oficialiai pristatyta (ir Lietuvoje populiaraus, bet čia nelabai žinomo Manto apdainuota) nauja interneto svetainė – lietuviškų knygų D.Britanijoje parduotuvė „Knygnešys.co.uk“. Nuoširdžiai sveikinu idėjos autorius ir įgyvendintojus, ir noriu pasidalinti kai kuriais pastebėjimais.
Kadangi knygnešiai istoriškai buvo lietuvybės nešėjai, skleidėjai ir gerieji kontrabandininkai, labai pasigedau aiškios kategorijos „Lietuvių autoriai“ arba „Lietuvių autorių kūriniai“. Šiuo metu yra tik sutrumpinta „Lietuvių Lit. Klasika“, kurioje neradau nei vienos, tarkime, klasika tapusios Jurgos Ivanauskaitės knygos.
Padarytas puikus darbas skirstant knygas į kategorijas. Žinoma, iki šiol daugelyje skyrių pavadinimų nėra lietuviškų rašmenų (pvz., Lyciu Tarpusavio Santykiai), kiekvienas daiktavardis pradedamas didžiąja raide, tačiau akį džiugina tai, kad pagaliau (pagaliau!) neapsiribojama keliomis Malūko romanų kopijomis ir dar kokiu nors iš rusų kalbos verstu gangster trileriu.
Jau beveik septynetą metų lietuviškas knygas gaunu keletu būdų – perku Lietuvoje, gaunu dovanų arba apsikeičiu su kitais lietuviais. Knyga kartais apkeliauja nemažai ratų, kol grįžta gerokai nuskaityta, bet tokia pati sava. Juk gyventi Londone – puiki terpė skaitytojams. Metro traukinyje praleidi tiek valandų, kad knygas gali ne tik skaityti, bet dar tiek pat ir prirašyti.
Prisipažinsiu, ne kartą bandžiau ieškoti, gal koks lietuvis per Ebay parduoda savo skaitytą ir nebenorimą knygą lietuvių kalba. Veltui. Daugelis Londono lietuvių dažnai keičia gyvenamą vietą ir stengiasi knygomis neapsikrauti (sunku perkraustyti!). Kiti atvažiuoja tokiam trumpam laikui, kad knygų net nepasigenda. Treti sako, jog dėl riboto bagažo svorio neverta iš Lietuvos „tų sunkenybių vežtis, ypač jei kietu viršeliu“… Geriau jau šiek tiek daugiau lietuviško saliamio įsidėti…
Bet grįžtu prie Knygnešio. Keisčiausia ir, ko gero, nejaukiausia naršyti po svetainę įsijungus rusų kalbą. Ypač kai didžioji dalis informacijos taip ir nėra išversta, o jei ir išversta, tai grubokai, sąvokas verčiant absoliučiai pažodžiui (Home page – Domašniaja Stranica)… Bet įdomiausia būtų išgirsti, kaip toks svetainės adresas kaip Knygnešys skambės rusiškajai publikai - книгнишис?
Ir paskutinis, visai nereikšmingas pasiūlymas. Emigrantams Anglijoje juk galima pasiūlyti jų likimo brolių ir seserų parašytų knygų. Kodėl gi ne?
Trys „iš emigrantų gyvenimo išplaukę“ kūriniai, kuriuos radau savo lentynoje:
Linas Jegelevičius, „Nuogas prieš jus“
Mano kraštiečio alytiškio atvira išpažintis. Žurnalistiką VU studijavęs vaikinas dirbo ir kruiziniuose laivuose, ir Majamio South Beach naktiniuose klubuose. Grįžęs į Lietuvą pasipasakojo taip, jog knygos negalima skaityti po 3 puslapius 2 kartus per mėnesį – praryji vienu ypu.
Citata:
„Kai ši daugiau nei penkiasdešimties metų skylėta gelda išsirisdavo iš savo guolio į neramius Atlanto vandenis, indaujos kretėdavo lyg per aštuonių balų žemės drebėjimą, o vanduo virtuvėje verždavosi iš po kojų. Bet, svarbiausia, trijų dienų kruize šis industrijos veteranas buvo sausakimšas keleivių. Į juos aš jau žiūrėjau patyrusio padavėjo ir pinigų melžėjo žvilgsniu: be abejonės, jie nebuvo pirmos klasės keleiviai – buvo red necks, Amerikos „proletarai“, ir jų arbatpinigių davimo tradicijos man kėlė rimtų abejonių.“
Paulina Pukytė, „Jų papročiai“
Londone gyvenančios menininkės, vertėjos šmaikštūs pasakojimai, negailint ironijos ir kritikos tiek savo tautiečiams, tiek britams. Kažkada publikuoti portale Omni.lt, jie vėliau sugulė į šią knygelę. Manau, jei autorė turėtų savo tinklaraštį internete, ji beveik viską apie britus jau būtų papasakojusi ir aš gerklės čia neaušinčiau.
Citata:
„Anglai turi labai bjaurų įprotį: važiuodami visuomeniniu transportu, jie visiškai nesivaldo. Jie graužia nagus. Kramto odeles aplink nagus. Valosi ausis. Krapšto nosis ir valgo iškrapštytą turinį. Rakinėja dantis ir įdėmiai apžiūrinėja iš ten išgautas nenaudingas iškasenas. Visa tai daro labai įsijautę, nuoširdžiai.“
Andrius Križanauskas, „Nakvynės namai Londone“
Tiesą sakant, galiu ją kam nors padovanoti. Knygą pirkau prabėgomis „Europos“ knygyne, mat iki skrydžio buvo likę kelios valandos. Kūrinys puikiai piešia tuos laikus, kai Lietuva jau buvo nepriklausoma, bet iki narystės Europos Sąjungoje dar toli švietė. Lietuvis emigrantas, nelegalas, bėdžius be ryšių, draugų, santaupų bei dokumentų, bando išlikti bet kuria kaina. Net jei tai reiškia mėnesius, praleistus tikroje skylėje.
Citata:
„Apačioje prie klaipėdiškio čiužinio sukrebžda pelė. Ar tik nepragrauš lietuviui makaulės? Ne, pelė, matyt, triūsia prie duonos ryšulėlio, girdžiu, kaip tamsoje čežina celofaną.
Tačiau graužikas pažadina poną Aleksą – negerai. Girdžiu, kaip sugirgžda ruso lova, jis pasikelia, ranka sugraibo batą ir švysteli į tamsą. Pataiko į klaipėdiškį. Tačiau šis pro miegus nė nesumurma – vaikinas per daug nusikalęs.“